NYC

Birželio 2 diena, o aš ir vėl pamiegojau vos kelias valandas, įsimečiau sumuštinį į skrandį ir su savo šeima ir čimodanais išvažiavome į oro uostą. Ir vėl Urtė keliauja laimės ieškoti.

Birželio 2 diena, o aš ir vėl vasarą pasitinku ne kur kitur, o Niujorke. Svajonių šalies, svajonių mieste! Tiesą pasakius, aš nei dėl Amerikos, nei dėl Niujorko niekada nebuvau galvos pametus. O dėl Niujorko tuo labiau. Daug žmonių, daug mašinų, mažai atvirumo ir nuoširdumo. O turėdama bilietus į Niujorką jau iš anksto žinojau planus, kad ilgai čia neužsibūsiu ir tiesiai iš lėktuvo vyksiu į savo kaimelį, kur pragyvensiu visą vasarą.

Tačiau stebuklai vyksta ir niekas neatsitinka be reikalo. Lėktuvas vėlavo, nespėjome į paskutinį autobusą iš Niujorko į mūsų Uncasville. Rezervavome bilietus tik kitam rytui. Ką gi, naktį praleisime Niujorke. Tik kur?

Pirma stotelė: Starbucks`as. Ne dėl kavos, o dėl interneto. O kiekvienas užsienio turistas žino, kad tik MC ir Starbucks`as visada prisivilioja nemokamu internetu. Kol Aistė ir Marta galvojo, kur palikti daiktus, aš mėgavausi miestu. Tiesiog žiūrėjau į einančius žmones, kur kiekvienas toks skirtingas. Vienur eina reperių gauja, kitur 40-ties ir daugiau padrūškės su nuogom bambom, dar kitur benamis su dviem didžiuliais tuščių skardinių maišais. Galėjau visą dieną prasėdėti ir grožėtis įvairove.

Tačiau turėjom misiją aprodyti Aistei bent dalelę Niujorko. Ir pirmas objektas, žinoma, kad Time square. Praeitų metų triukšminga ir purvina aikštė šiais metais mane tikrai sužavėjo. Nebebuvo remontų, tik dar daugiau reklaminių šviesų, kurios tikrai ilgam užsilieka atmintyje.

Pradėjo kauptis juodi debesys ir pabijojome, kad teks sėdėti kokiame restorane ir leisti savo pinigus. Tačiau debesų neišsigandom ir nusprendėm rizikuoti ir pasibastyti po naktinį Niujorką. Brodvėjaus gatve ėjome link centrinio parko, o pakeliui aplankėm Kolumbo aikštę. Suradom tą vietą, kur Kevinas sutiko balandžių moteriškę, pamatėme vaiduoklių medžiotojų pastatą, pasėdėjome draugiškai prie serialo „Draugai“ fontano, pamatėme, kur gyveno Lady Gaga, Brad Pitt su Angelina Jolie, Trump`o bokštą, Kevino Plaza viešbutį ir t.t.

Bevaikščiodamos netikėtai atradome pasakiško grožio vietą pačiam Centriniam parke. Įeinant pro netoliese nuo Plaza hotel įėjimą, paėjus kelias minutes matosi gigantiški uolienų luitai. Užlipome ant jų. Tačiau pamačiusios vaizdelį apšalome. Prieš mus atsivėrė Niujorko dangoraižiai tamsiame geltonai nuspalvintų šviesų danguje. Vaizdas buvo nepakartojamas. „Vieta, dėl kurios dar bus verta grįžti į Niujorką“ – pasakiau ir įsitaisiau patogiam poilsiui šitame rojaus kampelyje. Pasidėjome kuprines po galvą ir atsigulėm ant uolienų. Uolienos per visą dieną buvo įkaitintos saulės spindulių, tad atėjus nakčiai mūsų kūnus labai maloniai šildė.

Tu guli, girdi, kad aplinkui kažkas vyksta. Šnekasi žmonės, rieda karietos, mašinos kažkur skuba, tačiau aplink tave nieko nematyti. Tik didingas vaizdas! Atrodo, kad ta vietelė sukurta tik tau.

Šildantys akmenys nesušildė užpūtus žvarbiam vėjui, tad teko palikti mūsų asmeninį kampelį ir judėti link stoties. Buvo tik 11pm, o autobusas išvažiuoja tik 8:30am. Laiko turim daug, tačiau neturim, ką veikti. Užsukom į artimiausią MC, susiradome vietelę, kur galėtumėme lengvai įsitaisyti ir apsimesti, kad valgom, nes nenorėjome, kad išvarytų. Tačiau laikui bėgant, net ir prižiūrėtojui pamačius, kad mes tikrai nieko nepirkom, o tik sėdime jų patalpose, mums nieko nepasakė. Pradėjo rinktis dar daugiau tokių kaip mes. Sugulė sugulė visi ant sofučių. Tačiau nepasakyčiau, kad jie buvo tokie patys studentai, kurie neturėjo nakvynės vietos. Jie atrodė taip, lyg neturėtų gyvenamosios vietos apskritai.

Šalia savęs turėjome visus svarbiausius ir brangiausius savo daiktus: dokumentus, telefonus ir pinigus. Užmigti ir palikti viską nesaugomus, nebuvo gera idėja. Tad miegojome pakaitomis. Tu snaudi ir jauti, kad kažkas tave stebi. Pakeli akis, o ten benamis, tiesiog stovi ir laukia, kol tu užmigsi. Tačiau nukreipus piktą žvilgsnį jis atsitraukia.

Be didesnių nuotykių nusprendėme palikti šią vietą ir keliauti tiesiai į stotį. Gal benamių ir narkomanų tiek pat, tačiau bent policija karts nuo karto praeina. Normaliai nepamiegojusios, jau nebeskiriam, koks paros metas yra dabar. Ir tai ne tik nuo to, kad pakeitėme laiko zonas, bet ir todėl, kad nemiegojom normaliai visą naktį.

O dabar sėdžiu autobuse, kuris keliauja naujųjų mano namų link. Atsisveikinu su Niujorku. Susitiksime po trijų mėnesių!