Ar įmanoma pamilti Indiją?
Indija nesutelpa į kelių minučių pokalbį, nesutelpa į Instagram'o paskyrą, Indija netilps ir dabar. Apie Indiją kalbėti sunku, nes reikia suprasti savo klausytoją. Vieni nori išgirsti, kaip ten pavojinga, o kiti apie tai, kaip ten šventa, treti nori tik sulaukti pritarimo, kad Indija tai tik smarvė, purvas ir skurdas. Kuris klausytojas esi tu ir kuria linkme turėčiau siekti tavo susidomėjimo?
Papasakosiu savaip, nes man Indija nebuvo tik tokia ar anokia.
Tai buvo daugiausiai pastangų reikalaujantis pasiruošimas kelionei mano gyvenime. Gal net daugiau nei Australijai. Žinojau, ką valgyti, ką gerti, kur keliauti, ko tikėtis, kaip nebūti apgautai... ir viskas atrodė gana paprasta ir aišku (... nebuvo). Atrodo, kad Indija yra labiau piligrimų ir jogos mylėtojų kelionių kryptis ir tuo galėjau įsitikinti lėktuve į Indiją, nes turbūt buvau vienintelė europietė su treningais, o ne su drambliais išmargintomis kelnėmis.
Oro uoste pasitiko mano geras draugas indas iš Australijos ir padarė mini turą po Naująjį Delį. Važiuojant automobiliu tikėjausi pamatyti kaimą ant kaimo kaip Indonezijoje, tačiau Delis pasirodė pusėtinai modernus, be šiukšlių, be nežmoniškų kamščių ir be tos smarvės, kurią žadėjo kiekvienas žmogus, kuris nėra buvęs Indijoje. Prabėgo keli laukiniai šunys, kelios karvės paspoksojo nuo šaligatvio bei beždžionės ant kelio žaidė gaudynes. Sankryžose vargšai prašinėjo išmaldos. Mano vietinis draugas tik mandagiai sudėjęs delnus nusilenkdavo žmonėms lyg dėkodamas, bet nei karto nepajudino savo piniginės. Sakė, kad nenori remti mafijos ir jos žmonių grobimo verslo.
Indai yra geriausi vairuotojai pasaulyje. Nežinau, kaip jiems pavyksta nekreipti dėmesio į šviesoforus, eismo ženklus, į vienpusį eismą ir nei karto nepadaryti avarijos. Garso signalą naudoja lyg pasisakymą „aš čia“, „aš čia“, „lenkiu iš dešinės“, „aš čia“, „lenkiu“, „aš čia“, „sorry, važiuoju priešprieša“ - jie pypsi visada. Mieste, kuriame gyvena daugiau nei 25 milijonai gyventojų, į kamštį pakliuvom tik du kartus, kurie sklandžiai per trumpą laiką išsisklaidė. Būnant pėsčiuoju čia paprasta. Net ir be pėsčiųjų perėjų gali pereiti gatvę bet kur ir būti 99% užtikrintu, kad vairuotojai tave mato ir tavęs tikrai nenutrenks.
Tikėjausi, kad bus daugiau purvo. Gatvės buvo ganėtinai švarios, tačiau vandens kanalai ir skersgatviai buvo pilni šiukšlių, o šiukšlėse puotą rengdavo šerniukai, ožkos, šunys ir karvės. Kadangi karvės laisvai vaikščiodavo gatvėmis, tai ir laisvai kepdavo pyragus ant kelio. Kas tuos pyragus išvalo? Arba lietus arba patys žmonės nupildami vandeniu į kanalizaciją.
Čia matome tvarkingą miesto pusę.
O čia matome mažiau tvarkingą su karvėmis, besiganančiomis kanale.
Dažniausiai tik prie tokių vandens kanalų ir jausdavosi ta smarvė, apie kurią visi kalba.
Dažnai žmonės idealizuoja Balio salą, bet galiu tik patikinti, kad Indijos miestai atrodo tiek pat purvini kaip ir Balio.
Indijos ekonomika auga, tačiau kaimų ir vargstančių žmonių yra daug. Tik išvažiuojant iš miesto centro pro traukinio langus atsivėrė tikras varganų indų gyvenimas. Panašu, kad namuose jie neturi vandentiekio ir jų tualetas yra tiesiog laukas, mano matytu atveju – traukinio bėgiai. Važiuoji ir matai sutūpusius ant bėgių gyventojus. Kai kurie spoksojo į važiuojantį traukinį, kiti tarpusavyje tupėdami šnekučiavosi – toks lengvas rytinis tuštinimosi ritualas. O man tai buvo šokas.
Mačiau ir gyvenančių palapinėse, mačiau ir tų, kurie gyveno dykumose nusilipdę iš smėlio tik sienas. Kartą viename padoresniame miesto namuke ir pati apsilankiau. Tvarkinga, bet gal tik per TV „24h“ tokias gyvenimo sąlygas pamatysi. Bent tuzinas vaikų, kelios šeimos ir tik keli kambariai. Jie geri žmonės ir nieko pikto nepadarė. Jie nežino, kaip mes gerai gyvename, bet aš to ir nenorėčiau jiems parodyti. Jei laimingi, tik įpratę, kad turistai dalina pinigus ir daiktus. Bėda ta, kad jie nemoka naudotis nei tais daiktais, nei pinigais. Tik mokyklos, kompetetingi mokytojai ar kasdieninis bendravimas jiems gali padėti. Man buvo skaudu tik tai, kad nežinojau, kaip jiems galėčiau padėti dabar ir čia. Bet iš kitos pusės neatrodė, kad jie dėl to liūdi.
Ne visi indai tokie. Ne visos kastos vienodos. Kastų sistema ten dar gyvuoja. Gal iškart to nepastebi, bet kuo toliau, tuo labiau galėjai pasakyti, kuriai kastai žmogus priklauso. Jie kalba kitaip, rengiasi kitaip, elgiasi kitaip. Jie garbina skirtingus dievus, dirba skirtingus darbus, gyvena skirtingai. Važiuojant į vieną ekskursiją, mūsų gidai pakeliui priėmė į džipą pakeleivį, kuris pasirodo buvo iš aukštesnės kastos. Mūsų gidai užleido priekines vietas jam, o patys susėdo susigrūdę kartu su mumis. Bet galiausiai, gal tik mes vakariečiai per daug hiperbolizuojame? Patys turime kažkokius socialinius lygius, tačiau nevadiname jų vardais.
Draugiškas arbatos gėrimas palydint saulę
„Gerai, gerai, tai ar patiko Indija?“ Indija nuostabi, net jei ir pilna chaoso, dulkių ir prakaito. Kartais norėjosi garsiai su ašaromis akyse sušukti ant indų: „atsikniskit, gi nepirksiu aš jūsų statulėlių“. Kartais vienintelė svajonė būdavo užsidaryti viešbutyje ir palaukti, kada viskas baigsis, bet Indijoje triukšmas nesibaigė. Komfortiškai nesijaučiau beveik visą kelionę. Bet ar būtų įdomu prisiminti tik paprastą gulėjimą paplūdimyje?
Indija patiko savo atradimais. Visas tas chaosas vargino, kol vieną dieną atrandi, kaip tame chaose gyventi. Tie pardavėjai nervino, kol pagaliau supratai, kaip tos verslininkų schemos veikia. Tas indų apsimetinėjimas mandagiais, kol reikia, vargino, bet po truputi pats išmokai taip elgtis ir naudotis veidmainiavimo menu. Tokie atradimai atrodo blankiai, kai užrašyti, bet išgyventi tai buvo didžiausi Indijos stebuklai. Na, ir Tadžmahalas... ten tikrai kažkas arti stebuklo.
Indijoje nerasi apčiuopiamo grožio, tad tiems, kuriems Indija smirda, tiems Indija ir smirdės. Man ir smirdėjo kažkada, nes visi taip sakė. Indija nėra tik piligrimams ir jogos mylėtojams. Norint pamilti Indiją reikia atverti ne čakras, o širdį. Kol kas Indijos nenoriu apibendrinti, nes turiu dar daug ką papasakoti.
