Eilinė diena Kosta Rikoje
Kiekvienam savos problemos – vieniems kirpyklos nedirbo, kitiems vaikų nebuvo, kur dėti, tretiems sporto varžybos nevyko, o man didžiausias skausmas buvo dėl visų uždarytų sienų ir jokių kelionių. Gerai, kad vis dar pilnas telefonas šilčiausių atsiminimų iš visų nuostabių kelionių per kelis paskutinius metus, tad bet kuriuo metu sugebu, bent dalelę to kelionių džiaugsmo atkurti. Ir visai neseniai prisiminimais grįžau į vieną iš įdomiausių kelionių mano gyvenime – mano pirmoji komandiruotė. Nors ir 70% to laiko teko vien dirbti, tačiau ta patirtis ir darbas tarp vietinių davė daug daugiau negu tik turistinių objektų lankymas. Na, bet siūlau į visą tai pažiūrėti iš arčiau. Skrendam!
***
Lėktuvas nusileido, atsiimu lagaminą ir paskutinį kartą tiesiu savo dokumentus pasų kontrolei. "Kokiu tikslu lankotės Kosta Rikoje?" – manęs klausia įdegęs pareigūnas. "Darbo reikalais" – šypsausi. Turbūt niekas taip nesišypso žinant, kad po ilgos kelionės teks eiti į darbą.
Tuoj mano šypsena sugadina oro kondicionierius ir jo skleidžiamas šaltis, kuris net pradėjo spausti galvą. Net nepasižiūrėjus į naują štampą savo pase, bėgau tiesiai prie išėjimo pagaliau įkvėpti vasaros. Ir vos tik išėjus pro duris mano visas kūnas nutirpo nuo to drėgmės ir karščio pliūpsnio. Man rodos taip jaučiasi driežai, kai juos iš tamsaus rūsio išneši ant saulės. Nežinau kaip jums, bet man čia vienas maloniausių dalykų gyvenime.
„Oho, ilgai žadate apsistoti mūsų viešbutyje“ – šnekina mane Alejandro iš viešbučio personalo. Ir iš tiesų, nedažnai žmonės apsistoja viešbučiuose ilgiau nei vienam mėnesiui. Užkilu į savo penktąjį aukštą, atsirakinu duris, o ten visai išvaizdus modernus kambariukas su nuostabia lova. Čia bus mano namai. Kelnes ir megztinį sviedžiu į šoną. Pagaliau, pagaliau, pagaliau ŠORTAI ir SUKNELĖS! Nors dar tik vidurdienis, bet jau laiko zonų skirtumas guldo į lovą, tad dar greit nubėgu iki Auto-mercado, nusiperku vandens ir kolegų išreklamuotų džiovintų plantanų. Dar tik 15:00, bet man jau laikas miegoti.
Štai ir pirmas rytas Kosta Rikoje. Niekas nepasakė, kad reikia užsitraukti roletus, tad teko 6 ryto atsikelti nuo saulės spindulių. Šiandien su kolega lekiam aplankyti sostinės San Jose. Mieste vyko šeimos šventė, tad buvo pilna žmonių, koncertų ir žaidimų. Tai buvo mūsų išsigelbėjimas, nes kaip žinia San Jose yra turbūt vienas iš nuobodžiausių Kosta Rikos turistinių objektų. Na, bet dar visos kelionės prieš akis.
Tai kaip atrodo darbas Kosta Rikoje? Turbūt lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje... Arba bet kurioje kitoje šalyje. Ai ne, JAV darbas yra lyg šventė, visi pasipuošę, kostiumuoti, gražu žiūrėt. Na, o Kosta Rikoje visi paprastai. Dauguma darbus jau pradeda nuo 6 ryto, valgo pusryčius prie stalo, turi skambučius su lietuviais bendradarbiais. Aišku, visi šypsosi, kas be ko.
O kava... Nebuvo gaila kiekvieną dieną mokėti pinigus už kavą. Kava nuo-sta-bi. Neišpasakyto aromato. Kava yra tai, dėl ko verta kraustytis į Kosta Riką. Ne paslaptis, kad turbūt populiariausios kavinės Starbucks kava yra kostarikietiška. Tuo įsitikinau aplankius ir Starbucks'o plantaciją. Tiesa, pati populiariausia kava Kosta Rikoje vis tik yra Britt (tyrimo nedariau, bet man kaip turistei taip pasirodė).
Pietūs ofise 12:00, bet kaip ir visur priklauso nuo komandos. Pasirodo, mano Kosta Rikos komanda nemėgsta pietauti kartu. Dažniausiai atsineša savo maisto, pavalgo prie stalo ir tiek. Kadangi turėjau minimaliai galimybių ką nors pasigaminti pati, turėdavau lėkti į miestą. Tiksliau tik pereiti gatvę. O gatvę pereiti reikia įgūdžių. Šitoje, turbūt vienoje iš svarbiausių gatvių rajone, tiesiog nėra pėsčiųjų perėjos, tad tenka gaudyti momentą, kada apmažėja mašinų ir rizikuojant savo sveikata galima bėgti per gatvę. Kaip peliukai vienas po kito tokiu pat būdu laksto ir visi kiti ofiso darbuotojai. O ką vairuotojai? Jie į tai žiūrėdavo gana tolerantiškai. Kartais pamirksėdavo žibintais, kad duoda kelia bėgti. Tačiau neretai ta gatvė būdavo tiesiog užsikimšus (Kosta Rikos klasika), tad nebūdavo problemų lengvu žingsniu prasieiti pro mašinas.
Paklausite, koks tradicinis maistas Kosta Rikoje, atsakymas paprastas - ryžiai ir pupelės. Ryžiai ir pupelės visokiomis variacijomis, ingredientai iš akies iš to, ką turi šaldytuve. Ryžiai ir pupelės ryte, per pietus ir vakare. Maisto atžvilgiu svajojau apie komandiruotę labiau kokiame Tailande ar Korėjoje... Na, bet valgyti vis tiek tekdavo, tad buvo labai džiugu, kad vis tik perėjus gatvę galima buvo rasti pilną asortimentą viso pasaulio restoranų. Gal maistas šitoje šalyje ir ne pats geriausias, tačiau Kosta Rikos klientų aptarnavimo kokybė tikrai lenkia Lietuvą. Galėtum pasakyti, kad esi JAV, bet geriausia vieta, kad čia nereikia mokėti arbatpinigių!
***
Tai kokia ta mano eilinė diena Kosta Rikoje? Aš atsikeliu ryte nuo mažo mažo saulės spindulio pro vos vos pradarytus roletus. Pasiruošiu, pasipuošiu ir leidžiuosi žemyn kavos ir omleto. Nors ir visi ten šneka angliškai, vis tik praktikuojuosi savo ispanų kalbos žinias. Tai maždaug 20 žodžių kartu sudėjus. Man palinki geros dienos, o aš jiems atgal ir tada einu į ofisą. Ofisas vos kelios minutės nuo viešbučio. Prie durų pasitinka apsauga, pažiūri tavo kuprinę, patikrina, ar atsinešei savo, o ne kolegos kompiuterį ir leidžia toliau eiti. Ofise jau sėdi pilna darbuotojų, pasisveikinu su kolegomis ir atsisėdu į savo kampe esančią vietą. Gera vieta, nei kas pro šalį eina, nei kas mane mato. Keista būti kitoje pasaulio pusėje, kaimano Vilniaus kolegos jau po truputi pakuojasi ir baigia darbus, o tu tik pradedi savo darbo dieną. Bet greitu metu pietūs. Perbėgu jau minėtą gatvę, paragauju itališkų makaronų arba mongoliškos vištienos ir grįžtu į ofisą.
Ai tiesa, pamiršau svarbiausią – un cafe negro, por favor. Miela pardavėja jau po kiek laiko net nesiklausydavo mano laužytos kalbos ir jau žinodavo, ko aš užsisakysiu. Kavos poveikis jausdavosi iki pat dienos pabaigos. Kada baigiasi darbas? Paprasta. Tada, kada sutemsta. Gal būtų keista priprasti prie to, kad visada 18:00 jau tamsu, bet vis tik gal geriau nei lietuviška žiemos skylė, kai net pamiršti kaip tavo namai atrodo dienos šviesoje. O po darbo trūksta tik skanios vakarienės. Išsirenku jau kažką arčiau namų arba ką nors užkąsti iš Auto-mercado. O ką rytoj? Rytoj nauja diena. Kažkiek kitokia, bet iš esmės tokia pat. O greit ir savaitgalis, tad nauji nuotykiai jau ne už kalnų.
***
Susiberiu paskutinius kavos grūdelius, užsipilu vandens. Nusiteikiu naujai darbo dienai. Viskas taip pat, tik iš namų. Ir vėl visos dienos vienodos ir gal šiek tiek kitokios. Rytojus bus kitoks. Rytoj teks grįžti prie įprastos kavos.
