Pirmąkart Pietų Amerikoje! Lima

Neplanuotos kelionės būna įdomiausios, todėl Peru ne tik dėl spontaniškumo nusipirkus bilietus vos savaitei prieš skrydį, bet ir kitų priežasčių tapo viena iš labiausiai patikusių kelionių krypčių. Gal todėl, kad pirmąkart keliavau viena tokiam ilgam laikui, o gal dėl to, kad pagaliau susipažinau su nauju man žemynu – Pietų Amerika.

Pasirinkau Peru labiau vedama praktinių priežasčių. Kadangi keliavau viena ir turėjau tęsti savo darbą nuotoliniu, teko ieškotis kelionės krypties, kuri ne tik garantuotų stabilų internetą visur ir visada, bet ir saugumą keliaujančiai vienai merginai. O kad galėčiau derinti darbą su kelionėmis, reikėjo ieškoti tokios šalies, kurią galima būtų aplankyti ne tik visos dienos turais, bet ir trumpomis veiklomis po darbo valandų. Žinant tai, kad Peru virtuvė nusipelnius pasaulio dėmesio, kaip geriausia susipažinti su kultūra, jei ne per maistą?

Sprendimas padarytas, ir jau už savaitės leidžiuosi lėktuvu į Limą, Peru sostinę. Per vieną savaitę nepavyko tinkamai pasiruošti egzotinei kelionei, tad neturėjau laiko net pasigilinti, kokia gi ta Peru. Žinojau tik kad ten saugu, skanu ir geras internetas. Iš tiesų kelionėse man labiausiai patinka laužyti įsisenėjusias kažkieno primestas prielaidas, kokia iš tiesų yra šalis ir jos žmonės, pavyzdžiui, kad amerikiečiai visi stori, meksikiečiai valgo tik aštrų maistą, ar kad Australijoje nebūna sniego. Taip ir Peru tapo mano išbandymu ir jau nuo pirmos akimirkos pamačius Peru žemę per langus, supratau, kad Peru yra kitokia nei įsivaizdavau.

Mintyse jau keliaudama pro žalius miškus ir Maču Pikču, per langus pamatau karštą smėlėtą dykumą ir joje prasidedančią Peru sostinę Limą. Ar tai tikrai ta pati Peru, kurią ką tik paišiau savo mintyse? Ar vis tik leidžiuosi Egipte? Mano nuostabai , tai iš tiesų yra Lima, tikras dykumos miestas ir antroji pagal dydį dykumos sostinė po Kairo, talpinanti apie 10mln. žmonių. Įsėdus į taksi, pro langus matau kitokią Pietų Ameriką nei įsivaizdavau. Pilna dulkių, karšta, prakaitas bėga upeliais, o pro langą triukšmas, kamščiai, smėliuoti namai ir nuo saulės bei dulkių susiraukė vyrai piktai stebintys mane automobilyje. Betrūko tik arabiškos muzikos iš radijo grotuvo ir tikrai galvočiau, kad man galvoj negerai ir esu Egipte.

Nemeluosiu, pasidarė neramu, juk tai ne toji Lima, kurią mačiau Google Images . Nematau Majamį primenančių dangoraižių, vandenyno, banglentininkų ir to modernaus miesto, kurį taip gyrė kiti dirbantys keliautojai. Vairuotojas, nekalbantis angliškai, sustoja degalinėje ir palieka mane automobilyje, kol pilasi dujas. Nu va dabar tik ir betrūko, kad dujos sprogtų arba atbėgtų koks jo kolega ir pavogtų iš manęs kuprinę, o mane paliktų šiose dulkėse vieną.

Abejones išsklaido, kai pagaliau išvažiavus iš to gyvenamojo rajono, taksi įvažiavo į greitkelį, kuris nusidriekė palei vandenyno krantą, dingo dulkėti namai, dulkes išpūtė nuo vandenyno ateinantis vėjas ir tolumoje ant uolų pagaliau pamatau tuos ilgai lauktus dangoraižius, kurie nuramino mane, kad tai ta pati Lima matytose nuotraukose. Po mėnesio tik pasijuoksiu iš savo nemokšiškumo, tačiau pateisinsiu savo būgštavimus, nes vis tik buvau viena mergina, svetimoje šalyje, nekalbanti gerai vietine kalba, bei be interneto kišenėje kviesti pagalbai.

Sunkiausia praėjo ir pagaliau atvykau į savo hostelį, kuris buvo Miraflores rajone. Turistiniame, bet saugiame, kuriame bus gerai pirmoms dienoms susipažinti su miestu. Žali parkeliai su nuolat laistomais augalais, veidrodiniai pastatai, gal tai ir nebuvo aplinka, kurią tikras keliautojas vertintų kaip vertybę, tačiau man norinčiai patogiai atlikti savo pareigą ir prisijungti darbe bei gerai praleisti laiką patogiai buvo tai dienai puikus sprendimas.

Pilvas pradėjo gurkti, o net nežinau, kur eit, ką valgyt, kur saugu, o ir šiek tiek keista kažką daryti vienai. Reiktų turbūt ieškotis draugų, su kuriais galėčiau saugiau pereiti gatvę ir susirasti kavinę pavalgyti? Esu užkietėjusi intravertė ir megzti naujas pažintis man tikras iššūkėlis, tad tik alkio ir baimės stumiama perlipau per save ir užkalbinau du taip pat ką tik atvykusius vaikinukus. Laimei, olandai taip pat planavo eiti pavalgyti ir net turėjo rekomendacijų, kur galima skaniai pavalgyti. Nelaimei, kažkodėl jų gautos rekomendacijos šiame gastronomijos mieste buvo prancūziškų blynelių kavinukė. Gal net galėčiau įtraukti į TOP 3 blogiausius patiekalus valgytus Peru, tačiau buvau saugi, soti, plius, buvau užtikrinta, kad pirmą dieną tikrai neteks apsinuodyti gatvės maistu.

Prisipažinsiu, pirma diena buvo kupina baimių, panikos ir beviltiškumo, gal kada net vertėtų kaip madinga atsiverti ir apie tai papasakoti, bet šįkart ne apie tai. Gerai išsimiegojus ir suvirškinus savo vakarykščius išgyvenimus pagaliau išlindau iš savo gūžtos ir tradiciškai naujuose miestuose pasiėmiau „Free walking tour“ nemokamą turą po Limos miestą. Nors gidas buvo prasčiausias kada sutiktas (KOL KAS), tačiau susipažinau su kitais keliautojais europiečiais, kurie keliavo tiek porom, tiek po vieną, o keli net ir liko Limoje dar kelias dienas, tad turėjau pažįstamų susitikti vakarais.

Ir Lima atsivėrė kitomis spalvomis. Daugiausiai laiko praleidau savame rajone Miraflores, ir šalimais esančiame Barranco. Daugiausiai viešbučių, hostelių ir restoranų turintys rajonai, buvo saugiausi bei turistiškiausi. Tikrai nebuvo daug turistinių objektų aplink, tačiau viso rajono kultūra rodėsi pilna maisto skonių, kavos, patogios infrastruktūros, turistinių suvenyrų bei ofisų. Panašu, kad šie rajonai buvo modernusis Limos verslo centras. Patys rajonai skelbėsi saugiausi Limoje, kuriuose įvykdžius nusikaltimą prieš turistą buvo taikomos didesnės baudos nei tą patį padarius vietiniam gyventojui.

Labiausiai įspūdį paliko Miraflores namų architektūra, kur tarp didelių dangoraižių pristatyta daug nuosavų namų, kurie tarsi panašūs į austriškus kalnų namelius, mažas pilis ir kitus europietiškus vasarnamius. Šie namai kadaise ir buvo visų tų europiečių, kurie kėlėsi ieškot geresnio oro, gyvenimo ir naujų skonių. Taip visas rajonas buvo apstatytas nameliais primenančiais europietiškus kurortus. Šiai dienai tie vasarnamiai tapo viešbučiais, restoranais ir parduotuvėmis, kai kurie net ir universitetų fakultetais, ir neatsiejamu Miraflores veidu. Kaip tų laikų kurortui ir priklausė, rajonas susikūrė prie pat vandenyno, tad ir man nueiti pasižiūrėti bangų tetruko 15 minučių pėsčiomis.

Pritrūksta žodžių nupasakoti kokia yra miesto centrinė dalis, kuri savyje laiko tiek daug kolonijos laikų istorijos. Deja, tikrosios Limos, kokia ji atrodė Inkų imperijos laikais jau nedaug terasi. Istorinis centras pasitinka savo kolonijinio stiliaus pastatais, Lotynų Amerikos kolonizuotams miestams būdinga Plaza de Armas aikšte ir gigantiškomis prabanga kvepiančiomis bažnyčiomis. Prieš tai teko būti Mexico City ir Oaxaca, Meksikos miestuose, kurie turėjo labai daug panašumų.

Nenuostabu, kad naujieji užkariautojai pradžioje taikėsi į vietiniams žmonėms brangias religingas vietas, kurias sulyginę su žeme, jų vietoje pastatė didžiausias katedras. Kur seniau stovėjo šventykla, ten dabar stovi bažnyčia. Kur stovėjo socialinių renginių pastatai, ten pastatė ispanų valdžios institucijas. Taip Inkų imperija ėjo į užmarštį, vietiniai žuvo arba prisitaikė prie naujos tvarkos ir papročių.

Dabartiniai perujiečiai yra tikri katalikai. Vaikšto į mišias, meldžiasi vienam dievui, švenčia Kalėdas ir Velykas. Tačiau kaip ir iš lietuvių pagonių neišmušė Joninių bei šiaudo traukimo per Kūčias, taip ir perujiečiai toliau rengia dideles šventes dievams Viracochai, Inti pagerbti bei kiekvieną sykį prieš gerdami vandenį, pirmąjį gurkšnį nupila ant žemės kaip auką Pachamamai. Pasimeldžia prie kryžiaus, o tada atlieka kitus ritualus, nebūdingus europietiškai akiai ir vis tiek skaitosi pilnutėliai katalikais. Susimąstau, juk ir lietuviai elgiasi taip pat tikėdami burtais ir gamtos prognozėmis.

Nors dažniausiai turistai aplenkdavo Limą ir praleisdavo ten vos vieną ar dvi dienas, man teko garbė neskubant po kelias valandas per dieną pasibastyti gatvėmis, ragauti seilę varvinančio maisto, bei įsilieti bent minimaliai tarp vietinių. Gyvenimas Limoje buvo puikus, ir planavau jame pasilikti toliau tęsti darbus prie 5G interneto, šilto vasariško oro, kavinių ir restoranų, o tik paskui keliauti tiesiai į kalnuotą vėsų Kuską – stotelę prieš keliaujant į Maču Pikču. Tačiau sutikti keliautojai prigąsdino, kad keltis tiesiai į Kuską, kuris yra 3,4km aukštyje virš jūros lygio yra blogas sprendimas. Sirgti altitude sickness liga vis tiek teks, tad geriau palaipsniui kilti į viršų ir pradžiai praleisti kelias dienas Arekipoje (Arequipa), kuri yra 2,3km aukštyje ir jau leidžia pajausti, ką reiškia retesnis deguonies kiekis.

Taip ir padariau. Tik pasitikrinau, ar ir Arekipoje bus geras internetas, ar bus, ką veikti po darbo, ir užsisakiau autobuso bilietus, o pakeliui aplankysiu ir kitas įžymybes kaip Paracas ir Huacachina.