Kur dingus, kaip sekas ir kas yra „normalu“

Štai mano gal koks 10-tas bandymas parašyti, ką nors į savo blogą. Turbūt kiekvieną mėnesį prisėsdavau parašyt ir nebeužbaigdavau. Aš bijau, kad netyčia ir šis įrašas gali pasislėpti tarp mano neužbaigtų įrašų, bet i`ll try my best. Tad šįkart nusprendžiau rašyt be jokios temos, be minties, tik taip, kas man ant liežuvio galo.

Taigi, mano mokslai jau į pabaigą ir sunku patikėti, kad liko paskutinės dvi savaitės paskaitų ir atsiskaitymų. Ta prasme, apskritai paskutinės paskaitos mano gyvenime (žinoma, jei nebandysiu magistro). Liko du paskutiniai atsiskaitymai ir keturi egzaminai. Ir viskas. Tada jau prasidės gyvenimas, t.y. suaugusiųjų gyvenimas.

Na bet gal ateities planus palikime ateičiai, o dabar pasipasakokime, kaip vyksta reikalai Australijoje.

Ir tas gyvenimas slenka taip pat, kaip ir pati Australija – bangomis. Būna momentų, kai džiaugiesi visu šitu rojumi, oru, mokslais, žmonėmis, veikla ir t.t. Tačiau tiems, kuriems atrodo, kad visas šitas gyvenimas yra kaip pasaka, turiu jus nuvilti (o gal heiterius pradžiuginti). Po džiaugsmingų akimirkų vis tik ateina metas, kai nebematai tų džiaugsmingų akimirkų. Turbūt tik tie, kurie yra gyvenę ar dirbę užsienyje gali suprasti tą dviprasmybę, kur kaip ir žinai, kad tau labiau pasisekė ir šiuo metu gyveni kažkur, kur kiti tik pasvajoti gali, tačiau turbūt daug ką atiduotum, kad tik galėtum grįžti namo pas savus žmones, savąją kultūrą, savas veiklas.

Taip buvo ir man gal porą kartų per visus šiuos metus. Suprantat, užsienyje tu esi niekam nereikalingas, niekam nerūpi, kas tu ir ko čia atvažiavai, niekas tavęs nelaukia ir sulaukti nuoširdžios pagalbos yra labai sunku. Žinoma, užsienyje dažniausiai visi paslaugūs ir draugiški, bet jie nėra tie žmonės, su kuriais galėtum būti atviras. Kiekvieną dieną užsidedi kaukę ir davai. Davai, ieškoti draugų, ieškoti veiklos ir t.t. Ir nu viso to vieną dieną pavargsti, tada grįžti namo supranti, kokia apgailėtina ir nenuoširdi yra visuomenė apskritai ir džiaugiesi būdamas vienas namie. Bėda ta, kad esi vienas namie. Ne su šeima, ne su mylimaisiais, ne su geriausiais draugais.

Bet viskas vėl praeina. Tada pasilieka tik tie žmonės, kuriems tiek pat kiek tau svarbus nuoširdumas. Su jais malonu susitikti, išgerti flat white kavos (nr.1 Australijoje) ir pakalbėti apie rimtus dalykus. Tada tas gerumas ir nuoširdumas tave užkabina ir tu vėl džiaugiesi gyvenimu. Randi savo žmonės iš Libijos, Vengrijos, Amerikos, Vietnamo, žmones, kurie turi panašius įsitikinimus nepaisant mūsų kultūrų ar religijų skirtumų.

Ir apskritai kalbant apie skirtumus. Kažkada perskaičiau tokią frazę, kad turistai atranda, kokie visi žmonės yra skirtingi, tačiau keliautojai atranda, kokie visi žmones aplinkui yra vienodi. Ir tikrai negaliu nesutikti. Ta religija, kultūra, odos spalva yra tik išorė. Tarkim ta pati kaukė, ką tu kiekvieną dieną ir taip dėvi. Tik ta kaukė yra atnešta iš tavo tėvų, aplinkos ar tavo kultūros. Tačiau nuoširdūs pokalbiai man atvėrė akis ir pamačiau, kad visi mes turime tokius pačius gyvenimus. Tokie patys santykiai su draugais, tokia pati paauglystė, tokie patys gyvenimo sunkūs pasirinkimai, problemų sprendimai, požiūris į mediją, gyvenimo planai. Viskas, kas yra viduje, yra visiškai visiškai tas pats.

Susipažinau su viena draugų kompanija, su kuria dažnai tenka kur nors eiti pavalgyti nuo indiško maisto iki tailandietiško. Ir kiekvieną kartą mes stengiamės valgyti taip, kaip yra valgoma toje šalyje. Tailande - šaukštas ir šakutė, Kinijoje – pagaliukai, Indijoje – rankos.

Vakarienė korėjietiško maisto restorane

Net dabar, kol rašau galiu užuosti tą indiško maisto aromatą... nes indė kambariokė gaminasi sau maistą...

Grįžtant prie maisto. Žiūrint, kaip jie valgo savo maistą yra taip gražu ir kažkaip šventa. Ir nors man buvo sunku sugraibyti tuos ryžius savo pirštukais, tačiau džiaugiausi pabandžiusi. Ir nepaisant to, kaip mes valgėme, mes šnekėjome tomis pačiomis temomis apie savo vienodus gyvenimus.

Ir kartais sunku perlipti tuos stereotipinius nusistatymus, kuriuos mums nuolat kiša visuomenė apie musulmonus, juodaodžius, azijiečius. Todėl be galo džiaugiuosi savo patirtimi savo angliškų pasikalbėjimų susitikimuose, kur tu esi priverstas kalbėtis su žmonėmis, su kuriais net nežinai, ką kalbėti. Bet kalbi. Kalbi apie paprastus dalykus. Kaip indė vaikystėje nebandė važiuoti dviračiu ir dabar bijo tai padaryti suaugusi, kaip afrikietė buvo nustebus pamačiusi tiek daug maisto parduotuvėse Australijoje, kaip vaikinas iš Vietnamo nesupranta, kodėl merginos paišosi antakius. Na tokie paprasti dalykai. Bet jie atvėrė galimybes pažinti skirtingų tautybių žmones, jų klausyti ir mokintis.

Ir aš žinau, kad Lietuvoje tai padaryti yra kiek sunkiau, kai mūsų šalyje užsieniečių ne tiek ir daug. Mes nemokame užkalbinti turistų, kuriems matome, kad reikia pagalbos, nes nežinome kaip. Mes nemokame užduoti klausimų jiems, apie tai, kas mums rūpi. Mes žiūrime į juos kaip į kitokius žmones, nes bijome. Bijome nesuprasti ir būti nesuprastiems.

Mrudula iš Indijos ir aš iš Lietuvos

Mes esame nusistatę, kas mums yra „normalu“, kas ne. Musulmonės dengiasi savo kūną, mums yra nenormalu. Indai valgo rankomis – nenormalu. O mes ar kada pagalvojome, kad valgyti ryžius su šakute jiems normalu? Valytis užpakalį su tualetiniu popieriumi irgi normalu? Aukoti savo laiką šeimai dėl karjeros irgi normalu? NE!

Pas juos irgi yra rasizmo, yra negatyvo ar paprasto nežinojimo. Nuo šito nepabėgsi. Pavyzdžiui, atėjus į kinų restoraną, virėjas pamatė, kad esu vienintelė baltaodė, tad man iškart pasiūlė saldžiarūgštės vištienos (nes tik baltaodžiai ją valgo). Filipinuose mane vadino Amerikana. Manęs dažnai klausia, ar aš valgau ryžius. Ar mes turime Lietuvoje internetą. Ar mes kalbame rusiškai. Kartais prajuokina, kartais įžeidžia, tačiau visada gerbiu tuos, kurie klausia. Kurie nori žinoti tiesą iš pirmų lūpų, o ne iš to, ką visuomenė šneka.

Visada mumyse bus apibrėžimas, kas mums yra normalu. Ir pagal tai, kas mums yra normalu, mes lyginame kitus. Tai ne tik globaliame pasaulyje, tačiau ir mūsų kasdienybėje. Vienam yra normalu keliauti, kitam yra normalu rutiniškas gyvenimas, trečiam yra normalu valgyti kivį su žievele, ketvirtam rengtis taip, kaip jis nori, ar dar bet kokia situacija, kuri jums kada nors pasirodė nenormali kito žmogaus, poros, šeimos gyvenime. Aš stengiuosi atsisakyti to žodžio „normalu“. Jis man tik suteikia silpną argumentą teisti kitus žmones: „man tai čia nenormalu, kad ji postina šitas nesąmones facebook`e“. Tačiau jai ar jam yra normalu, normalu skaityti, rašyti, dalintis.

Čia australės merginos. Šiek tiek šokiravo, bet va taip sėdėjo vakarėlyje. Ir jos čia svečiuose

Aišku, nenormalumas turi savo ribas, kai tai peržengia tikrąsias vertybes, kaip pagarba kitam, meilė, ar teisingumas ir visa kita. Tačiau nėra nieko NENORMALAUS, kol tai nieko nežeidžia, niekam nekenkia, niekam negadina gyvenimo.

Ačiū tiems, kurie man leidžia dažnai prigauti savo „normalu/nenormalu“ nuomonę. Kaip vakar Brigita, man įrodė, kad kai kuriems yra normalu gyventi visą gyvenimą susimetus/nesusituokus. Ir tik taip po truputi mano gyvenime atsiranda mažiau smerkimo ir teisimo kitų gyvenimus. Linkiu ir jums, mano ištikimieji skaitytojai, kurie vis dar skaitot 😀, prigauti save ir savo „nenormalu“. Tai padeda.

Padrikai, bet iš širdies.

<3