Tai kaip Amerikonkai sekasi?
Jau dvi savaites esu čia. Kitame pasaulio krašte, kur žmonės šypsosi ir saulė šilčiau šviečia... Ne ne, aš tikrai myliu Lietuvą ir nemanau, kad lietuviai yra liūdniausi žmonės (net jei ir statistika sako kitaip), tačiau Amerikoje viskas kitaip. Dažnai manęs patys amerikiečiai klausia, ar man patinka čia, tačiau vieno atsakymo niekada neturiu. Kartais atrodo, kad čia šalis, kur pilna galimybių, kur gali daryti, tai kas tau patinka, gali būti, kuo nori. O kartais nesupranti, kaip galima gyventi tokioje neišsilavinusioje šalyje. Kaip sakome, savi pliusai, savi minusai. Tačiau vis tikiuosi šiais metais susipažinti su kuo daugiau amerikietiškų pliusų.
Taigi, mūsų trijulė iki šiandien buvo laikinai apsigyvenusi mažame viešbutuke, kuris yra Uncasville miestelyje. Mokėjome po $20 už naktį, o prie to pačio gauname kiekvieną dieną švarius rankšluosčius, paklotą švarią lovą, sočius pusryčius, televiziją ir internetą. Na kol kas gyvenom, kaip princesės, tačiau šiąnakt paskutinė naktis. Kas laukia ryt? Man ir būtų įdomu sužinoti atsakymą, nes kol kas mūsų planas persikelti į nuolatinius apartamentus, kuriuos buvome rezervavę pradingo. Pasirodo, kad mums jų net nerezervavo, o tik suko varkes, kad tik ilgiau mokėtumėme už viešbutį. Vienintelis variantas, kur galime tikėtis apsigyventi rytoj yra laaabai prasti apartamentai be baldų. Ir jei manote, kad be baldų reiškia, kad bent lovos bus, tai žinokite labai klystate. Turėsime tik dušą, tualetą, kriauklę ir orkaitę. Kuo toliau, tuo labiau skamba, kaip absurdiška emigrantų istorija, kai pinigų nepriteklius priverčia gyventi gatvėje. Situacija prasta, tačiau mums niekas negali pagelbėti, nes asmuo, kuris turėjo mus apsaugoti nuo visų nelaimių ir yra tas, kuris tik darosi iš mūsų prastos situacijos pinigus. Manau, visą istoriją tektų pasakoti bent valandą, tad daugiau neišsiplėsiu.
O dabar apie linksmesnius dalykus. Mūsų darbovietė yra gigantiška. Labai organizuota, suplanuota, padaryta taip, kad ne tik klientams, bet ir darbuotojams būtų viskas patogu ir paprasta. Šalia viso pramogų komplekso yra specialios patalpos, kurios skirtos darbuotojams. Čia mes galime apsipirkti maisto, kur kainos yra pigesnės nei paprastose parduotuvėse, yra vaistinė, sporto salė (vos $3 už savaitę su visais privalumais). Iš čia kas porą minučių mus paima autobusiukas ir nuveža į tą gigantišką, kažkur 37 aukštų pastatą. Čia visas Mohegan Sun kompleksas klientams siūlo daugybę pramogų. Čia tarsi Vilniaus Akropolis, Siemens arena ir Radisson blu vienoje vietoje. Na dar kazino... tarp kitko vienas iš didžiausių pasaulyje.
Sako, kad Mohegan Sun yra geriausias darbdavys 2015 metais Amerikoje. Kuo tikrai neabejočiau. Jei net paprasti darbuotojai, kurie atvažiavo padirbėti vasarai ir dirba purviniausius darbus, gauna tiek daug privalumų. Turime didelį sąrašą parduotuvių ir įmonių, kur gauname visokias nuolaidas vien parodę savo darbuotojo ID. Gauname apmokamas pertraukas ir $8 pavalgyti pigioje kavinukėje (už tiek taupant galima pavalgyti du kartus per dieną). Už simbolinę kainą sporto salę su naujausiais treniruokliais, kurioje kiekvieną kartą atėjus duoda rankšluostį, pasirūpina, kad duše visada būtų visų reikalingiausių priemonių nuo dušo želės iki burnos skalavimo skysčio. Kartais gaunamos didelės nuolaidos į koncertus ir renginius. Pavyzdžiui, rugpjūtį keliausime nemokamai į atrakcionų parką. Kava, gaivieji gėrimai ir t.t. visada nemokamai. Jau minėjau apie maisto parduotuvėlę, kurioje viskas sumažintomis kainomis.
Ir trumpai apie tai, kur būsiu įstrigus šią vasarą. Kambarių tarnyba... Tai aš esu ta mergaitė, kuri pagal užsakymą paruošia svečiams dažniausiai pusryčių stalą ir pristato jiems į kambarį su šypsena ir svaiginančiu skanaus maisto kvapu. Darbas nėra sunkus, nes vaidinti, kad man patinka darbas tenka tik porą minučių, kol esu kambaryje ir padengiu stalą. Darbo sąlygos yra bent kelis kartus geresnės nei dirbau praeitais metais. Jei žmonių nėra, galiu atsisėsti, paskaityti naujienas, pašnekėti su bendradarbiais. Nebereikia stovėti visą dieną ant kojų ir šypsotis kiekvienam praeiviui. Vaikščiodama po kambarius galiu visa širdimi atsiduoti svečiui, kurį aptarnauju, nes nematau tos didelės eilės už jo nugaros ir daug nepatenkintų žmonių, kurie vis dar laukia savo maisto. Ir šiaip, jaučiasi atmosfera, kad viską darome ne dėl pinigų, o tam, kad svečiai po savo viešnagės jaustųsi laimingi ir norėtų čia grįžti.
Mano bendradarbiai... Net nežinau, kaip čia gražiai išsireikšti. Tačiau mano bendradarbiai yra kažkas nepaaiškinamo. Viena flegmatikė, kita neužsičiaupianti moksleivė, čiurka, nekalbanti angliškai, atvėpusiu žandikauliu brandaus amžiaus moteris, valganti tik greitą maistą mažiau už mano sesę sverianti močiutė, nekenčiantys savo darbo studentai, kur viena iš jų sirgo vėžiu, bei autizmu sergantis vaikinukas. O mes su Marta vis sėdim ir galvojam, kokia proga ir mus čia įdarbino. Keisčiausia, kad tos močiutės ir kitos vyresnio amžiaus moteriškės dirba čia jau 17-20 metų ir džiaugiasi turėdamos tokį darbą.
Čia dirbdama nesijaučiu, kad dalyvaučiau programoje Slave&Travel USA, tad pirmas įspūdis yra tikrai geras. Nors dirbam kol kas nedaug, tačiau manau, kad net ir dirbdamos daugiau nepanikuosim. Juk pinigai geri, o ir žiūri į mus, kaip į žmones. Tad šįkart tiek naujienų iš Amerikos. Kitąkart bus geresnės.
