Pamoka #1. Nepasitikėk net ir tais, kurie tau paskirti padėti
Štai ir vėl aš čia ir vėl pasakoju apie savo nuotykius anapus Atlanto. 2015 metų vasara buvo vienas geriausių įvykių nutikusių mano gyvenime. Ir ne todėl, kad buvo labai linksma ar pamačiau kažką naujo, bet todėl, kad įgijau labai daug patirties įvairiuose gyvenimo aspektuose. Viena patirtis atėjo dirbant, kita bendraujant su naujais, kitokiais žmonėmis, o dar kita iš padarytų klaidų.
Šiais metais jau spėjome susidurti su sunkumais ir kadangi jau viskas praėjo, galima viską gražiai reziumuoti.
Kaip ir kiekvienas lietuvis, kuris važiavo su Work&Travel USA programa, taip ir mes turėjome pasirinkti sponsorių, kuris padės tau visą vasarą, gelbės nuo piktų darbdavių ir gins tavo teises. Populiariausi sponsoriai yra Intrax ir ICEO. Su Intrax važiavome pirmąkart ir jokių problemų nevyko. Šiais metais dėl darbovietės teko pasirinkti ICEO. Pradėjus bendradarbiauti su ICEO pradėjo kilti abejonių. Ilgai nepatvirtinta darbovietė, paskutinį mėnesį pateiki apartamentų pasiūlymai ir neatsakomi laiškai. Taip ir nuvykome į Ameriką nežinodamos, kur gyvensime visą vasarą.
Atvykus į vietą, mūsų ICEO siųstas žmogus vardu David nuvežė mus į viešbutį ir pasakė, kad kol kas visi apartamentai užimti (nors dar vasaros pradžia!) ir prastesni apartamentai atsilaisvins už savaitės, o geresni už dviejų, tad rinkitės. Pasirinkome gyventi geresniuose apartamentuose, kurie atsilaisvins tik 17d., tačiau pagalvojome, kad verta laukti, nes tie apartamentai bus arti darbo vietos ir turės šiek tiek baldų. Kiti apartamentai buvo kitame mieste neturintys net lovų.
Aišku, gyvenome prabangiai viešbutyje, dar visai už padorią kainą – $400 per savaitę už kambarį. Sąlygomis nesiskundėme, tačiau labai norėjome persikelti į naujus apartamentus. Birželio 16d., prieš pat išsikraustant į žadėtus apartamentus, gavome žinutę nuo David, kad mūsų apartamentai užimti ir atsilaisvins tik po penkių dienų. Pinigų neturėjome nei mes, nei dar keturi lietuviai, kurie žadėjo gyventi su mumis. Iškart iškėlėme skandalą, kodėl sutartą dieną negalime keltis į mūsų rezervuotus apartamentus.
Pradėjome gilintis į situaciją ir atradome daug nesutapimų su David pasakojimais. Pasirodo, tie trijų kambarių apartamentai niekada ir neplanavo atsilaisvinti pilnai, kad tilptumėme visi septyni lietuviai. Filipiniečiai, kurie, anot David, turėjo išsikraustyti, nebuvo niekam niekada minėję, kad išsikraustys 17d. Visi maži dalykai vedė prie vieno: David norėjo mus kuo ilgiau laikyti viešbutyje ir taip darytis pinigus.
Buvome visiškai išdurti ir nors kitiems lietuviams pasisekė gauti laisvas filipiniečių vietas, tačiau mums trims teko apsigyventi kitame mieste apartamentuose be baldų, kur netoli benamių prieglauda. Mūsų verksmai ir faktai leido gauti kompensaciją už visus nesusipratimus. Tiek ICEO, tiek PLC manė, kad tai tik nesusipratimas, tačiau David visada tylėjo, nes žinojo, kad jis visą sumaištį sukėlė. Mūsų HR (žmogiškieji ištekliai) darbuotojos sakė, kad per 10m pirmąkart studentai turėjo gyventi viešbutyje ir tai joms pasirodė įtartina. Taigi, gavome $400, kuriuos galėjome išleisti čiužiniams, patalynei ir kitiems reikalams.
Sėkmingai tuos pinigus išleidome ir įsirengėme namus paprastai, bet tvarkingai. Turime tik čiužinius su patalais ir šiek tiek kitų buitinių prekių. Neturime nei stalo, nei kėdžių, dėl to dar to pavadinti namais negalime, tačiau po truputį ir susitvarkysime.
Tačiau ar tai sugniuždė mus ir mes norim namo? Ne ne, mes toliau sėkmingai dirbame, gal ne tiek daug, kiek norėtumėme, bet tikėkimės, kad viskas bus gerai. O štai ir šiek tiek vaizdinės medžiagos apie tai, kaip mes gyvenam:
