Man krūtinę užliek savo šalta banga...
Jei iš tikro egzistuoja reinkarnacija, aš net neabejoju, kad praeitame gyvenime buvau arba žuvis, arba kokio jūrininko žmona, kuri laukdavo savo vyro parplaukiant iš jūros. Galiu valandų valandas sėdėt ir tiesiog žiūrėti į vandenį, besidaužantį į didžiulius akmenis ant kranto. Ir tarsi visi rūpesčiai, visas kasdieninis gyvenimas aplink išnyktų.
Ir ne veltui aš apie paplūdimį kalbu... Tikrai nesitikėjau, bet Konektikute yra labai karšta. Džinsai ir megztiniai ilgiausiai guli spintoje neliečiami. Prie to pačio kiek
O štai prieš porą dienų kaimynai rašo: „Gal nori nulėkti iki vandenyno?“ Aš, Marta ir dar trys filipiniečiai sėdome į vieno iš jų mašiną ir važiavome iki Bluff Point paplūdimio. Tai nebuvo tas smėlėtas, žydros jūros paplūdimys. Tai buvo pats tobuliausias paplūdimys su uolomis ir akmenimis. Kai bangos muša į uolas, kartais aptaško. Kai vietiniai sėdi ant akmenų ir gaudo žuvis. Kai šaltas vandenyno vėjas nupučia visus dienos sunkumus.
O iki vandenyno dar reikėjo paeiti. Ėjome miškeliu, kuris labai priminė Lietuvą. Šalia matėsi upė, per kurią sugalvojome bristi ir aplankyti vieną mažą salą. Upė buvo sekli, tačiau vienoje vietoje vanduo beveik pasiekė užpakalį. Man ir Martai sunkumų nekilo, tačiau mūsų kelionės draugai filipiniečiai nebuvo aukšti žmonės, tad vargšeliams sušlapo šortai.
Ir pagaliau po pusvalandžio kelio pamačiau vandenyno kraštelį. Lyg einant per dykumą ir pamatyt oazę. Ir tada niekada nebenorėjau tos vietos palikti
