Hasta luego

Štai rutina ir galvojimo nereikalaujantis darbas sustabdė visas mano kūrybines mintis. Jau visą savaitę prisėdu prie balto ekrano ir neišspausdinu nei žodžio.

Šiandien suvokus, kad jau 92 dienas sėdžiu hamburgerių šalyje ir liko vos daugiau nei savaitė slankioti su maistu po viešbučio kambarius, staiga širdis uždainavo iš laimės. Pagaliau!.. Pagaliau išvyksiu iš Norvičo! Ir nebereikės keltis 5 ryto ir minti į darbą, nebereikės per prievartą šypsotis nemaloniems klientams ar net savo kolegoms, nebereikės apsimetinėti, kad dirbi, nes paliksiu viską sau už nugaros. Skaičiuoju kiekvieną dieną. Liko tik 3 darbo dienos ir bus astalavista babies.

Ir kad ir kaip džiugiai atrodo darbo pabaiga, tačiau žinau, kad šįkart be galo pasiilgsiu naujai sutiktų žmonių. Tiek kitų studentų iš Lenkijos ir Rumunijos, tiek kai kurių vyresnių kolegų iš Kinijos. Su kai kuriais iš jų jau teko atsisveikinti ir jaučiau kažkokią tuštumą su kiekvienu goodbye, see you later. Tik tie mano draugai leisdavo išsklaidyti tą nuobodžią atmosferą darbe.

O dar labiau pasiilgsiu savo filipinų šeimynos čia Norviče, Hobarto gatvėje.

Sėdime paskutinius kartus trečiame aukšte balkone, ir jaučiame, kad liko tiek nedaug. „Žinot, prieš tai mes sėdėdavome čia tik trise, dabar bijom pagalvoti, kad greitai mes ir vėl liksim trise...“

Tačiau kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenimuose įneša kažkokių spalvų mumyse. Ir džiaugiuosi kiekviena patirta akimirka ir kiekvienu sutiktu žmogumi čia Konektikute. Niekada nemaniau, kad sakysiu tą banalią frazę, bet tai buvo kol kas geriausia vasara mano gyvenime.

Ir šios dvi vasaros Amerikoje buvo tarsi kontroliniai taškai mano gyvenime, kurie leido atsiriboti nuo kasdienybės namie ir permąstyti, ko išties noriu iš savęs. Ir džiugu girdėti, kai mama sako: „žinai, jau pasikeitei nuo praeitos vasaros“.

Jau jaučiu namų kvapą, kur laukia šeima su šypsenomis, kur laukia draugai su savo įspūdingomis vasaros istorijomis. Tačiau, deja, šįkart turėsiu tik vieną trumpą savaitę Lietuvoje pamatyti visus savo artimuosius, nes jau rankose turiu one-way bilietus į Italją! Ir toliau explorinsiu pasaulį ir džiaugsiuosi savo gyvenimu.

Ir štai jau paskutinės dienos laukimo. Paskutinės dienos džiaugtis kiekvieną akimirka su žmonėmis ir pasakyti visiems, kaip juos myli.