Benvenuti in Italia. Sveiki atvykę į Italiją

„Tai kur dabar?“

ITALIJA!!!

Šįkart ne atostogauti ir ne dirbti. Šiuos penkis mėnesius paskyriau mokslams. Atvykau į Italiją pagal Erasmus+ mainų programą, kuri leidžia studentams pakeisti aplinką ir gilintis į savo studijas užsienyje semestrą ar metus. Aišku, kuo toliau, tuo labiau ši programa asocijuojasi su baliais festivaliais ir kelionėmis, tačiau šįkart pavyko patekti į vieną geriausių universitetų Italijoje, tad mano Free University of Bozen-Bolzano neleis man tinginiauti.

Net nespėjus iškrauti savo lagamino po Amerikos, aš vėl prigrūdau jį naujų daiktų. Šįkart pilnas žieminių batų ir striukių. Va, ir vėl mes su šeima stovime Vilniaus oro uoste ir priduodame mano mylimiausią lagaminą papuoštą Lietuvos vėliavėle. Ironiška, bet skrendant su Raynair oro linijomis sumokėjau daugiau už lagaminą nei už patį bilietą iki Milano. Vėl lėktuvas nusileidžia į svetimą šalį, o aš pilna nerimo ir lūkesčių keliauju iki savo naujųjų namų.

O kokia ta Italija? Pilna gražių pasipuošusių italiūkščių? Siaurų jaukių gatvelių? Skanių itališkų patiekalų? Šįkart mano Italija pasitiko mane vakare, kai buvo tamsu ir viskas aplink buvo uždaryta, tad vienintelis pojūtis, kuris leido su ja susipažinti buvo klausa. Važiuoji autobusu ir girdi tą melodingą italų kalbą. Girdi italų išlaikytą kultūrą, kai autobusas važiuoja akmenimis grįstomis gatvėmis. Girdi jų temperamentą, kai charizmatiškas autobuso vairuotojas šaukia ant kitų automobilių vairuotojų. Girdi jų religingumą, kai pravažiuoji pro mažą miestelį ir aplink tave skamba kokių keturių bažnyčių varpai. Girdi kaip italai mėgsta gyvenimą, kai net vidury nakties paskambini bendrabučio darbuotojui, o jis sutrukdytas prisistato per 15 minučių ir vis tiek su šypsena pasveikina atvykus. Va tokią Italiją išgirdau pirmąją savo dieną.

Ir nors mano kambaryje nebuvo patalynės ir miegojau po galvą pasidėjusi šaliką, tačiau rytas buvo nuostabus, nes pagaliau mano Italija pasisveikino su manimi savo vaizdais – didžiuliais kalnais pro mano langus.

Gatvelės nustebino dviračių ir motorolerių gausumu. Aplink universitetą pilna stovėjimo aikštelių būtent šioms transporto priemonėms. Turbūt dėlto, kad su mašina čia atvykti nepatogu, juk mano universitetas pačiame Bolzano centre! Pačiame senamiestyje! Kur aplink senos siauros gatvelės, nuostabaus grožio bažnyčios, šviežios itališkos kavos kvapas – va čia yra mano ITALIJA!

Ir geriausia dalis visame pasakojime yra ta, kad aš čia ne savaitei ar kelioms. Aš galėsiu mėgautis visa šita pasaka 5 mėnesius!!!

Viva Italia!!!