California dreaming, bae

Esu pridarius gyvenime daug blogybių ir štai atpildo valanda atėjo būtent Work&Travel kelionėje. Ne gana to, kad manęs neįleido į Bermudus, pamečiau savo maudymuką Puerto Rike, tai va dar ir Holivude mašiną atėmė... Taip mus pasitiko Kalifornija.

Pirmąją savo dieną Kalifornijoje nusprendėme praleisti Los Andžele. Per daug nieko nesitikėjome iš šio miesto, tad nusprendėme pamatyti tik must see vietas, t.y. pasivaikščioti po Holivudą, Beverli Hilsą bei tikėtis, kad pamatysime kokią įžymybę.

Taigi, pirmasis mūsų objektas buvo per visus filmus rodomas žvaigždžių takas (Walk of Fame). Kaip ir kiekviename didesnio miesto centre nėra, kur pasistatyti mašinos, tad palikome ją su visais savo daiktais artimiausios degalinės aikštelėje ir nužingsniavome iki centro. Žvaigždžių taką radome, tačiau grįžusios neberadome savo mašinos.

Ką dabar daryti, kai svetimoje šalyje nebeturi nei pinigų, nei daiktų, nei paso, nes viską palikai mašinoje, o mašinos nėra?! Bandžiau save raminti, kad neįmanoma, jog mašina pavogta. Kažkas kito turėjo nutikti. Ir staiga kaip iš niekur šalia kolonėlės išniro įspėjamasis ženklas, kuris mums suteikė vilties, kad mašinai viskas gerai: „Jei nutempė mašiną, skambinkit numeriu“. Skambinam.

Tačiau atsiliepęs žmogelis man tik pasakė, kad per pastarąjį pusvalandį netempė jokios mašinos, ir po šių žodžių gyvenimas išslydo iš po kojų.

Aišku, istorijos niekada nesibaigia blogai. Greitai radome kitos kompanijos numerį ir paskambinus išsiaiškinome, kur rasti mūsų pamestą mašiną. Taigi, viskas baigėsi gerai. Teko kviestis Uber`į, ieškoti savo automobilio ir už viską sumokėti $250. Ir viskas tik dėl to, kad aikštelė buvo degalinės lankytojams, o mes net šokoladuko ten nenusipirkome. Po tokios pamokos Beverli Hilsą tik pravažiavome, nes norėjome pamatyti gražiausią jo gatvę Rodeo Drive.

Toliau su šypsenomis veiduose aplankėme observatoriją (Griffith observatory), kuriame įrengtas nemokamas astrologijos muziejus ir atsiveria graži Los Andželo panorama. Taip pat, nuo observatorijos galima įžiūrėti ir Holivudo ženklą, tačiau manau, kad galima rasti ir geresnių vietų įamžinti šį paminklą.

Taip pat aplankėme dar vieną miestą Santa Moniką (Santa Monica), kuris įsikūręs ant vandenyno kranto netoli Los Andželo. Čia jau susimokėjome už parkingą (!), pasivaikščiojome po molą (Santa Monica Pier) ir dieną užbaigėme tailandiečių restorane, kur valgiau tokią skanią kario krevečių sriubą, kad iki dabar jaučiu skonį. Po vakarienės pasivaikščiojome po parduotuves bei mėgavomės gatvės artistų pasirodymais pagrindinėje promenadoje (Third street promenade).

Kitą dieną pasileidome link San Diego. Bevažiuojant Route 1 aplankėme beveik visus paplūdimius Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ir jau beveik pasiekus San Diegą atsidūrėme beveik tuščiame paplūdimyje Torrey Pines parke.

Ir ištariau sau: „Pagaliau radau gražiausią vietą Amerikoje!“ Pagaliau apsidairius aplink save nemačiau nei didelio miesto, nei turistų. Geriausios emocijos aplankė mane ir nebenorėjau iš ten išvažiuoti. Sėdi sau ant skardžio krašto, žiūri į vandenyną, į sportuojančius žmones ir jauti švelnų druskuotą vėją pučiantį tau į veidą.

Saulė pradėjo greit leistis, tad teko palikti mano pasakišką vietelę ir šauti į San Diegą. Tiesą pasakius, pats San Diegas neturėjo nei didžiulių pastatų, nei kanjonų ar kažko kito populiaraus kaip time square, tačiau man tai buvo vienas iš gražiausių miestų Amerikoje. Eini San Diego senamiesčiu ir jauti, kaip vesterno kultūrą perima Meksikos kultūra (San Diegas ribojasi su Meksikos siena ir pakelėse ženklai skelbė, kad medicininė marihuana yra nelegali Meksikoje). Taip mažus medinius namukus pakeitė spalvoti, pilni aštrių kvapų namai. Susiradome pigų, bet gerą meksikiečių restoraną La Pinata, kuriame valgiau skanias čimičengas.

O turbūt didžiausią įspūdį paliko laisvėje plaukiojantys ruoniai! La Jolla Cove paplūdimyje buvo daug daug ruonių, kurie kartu su žmonėmis nardė vandenyje ir šildėsi ant smėlio. Ir pats tada juokiesi kaip vaikas ir nematai rūpesčių aplink. Vienintelis rūpestis buvo toks, kad vandens lygis pradėjo sparčiai kilti ir vis mažiau ir mažiau sausos vietos liko paplūdimyje, tad kol dar galėjome, sprukome iš ten ir važiavome palydėti saulės ant The Sunset Cliffs.

Kita diena buvo mūsų paskutinė kelionės diena, kai jau turėjome grįžti iki Las Vegaso atiduoti mašinos ir laukti savo skrydžio atgal į Niujorką. Pakeliui aplankėme viduryje dykumos labai laisvų pažiūrų miestelį Palm Spring, kuriame visur plazdėjo vaivorykštės spalvų vėliavos ir padavėjai restoranuose šnekėjo keistomis moteriškomis manieromis. Ten buvo beprotiškai karšta. Žinoma, kalbu apie lauko temperatūrą. Nieko per daug nepamatėm, tik mėgavomės palmėmis ir skaniausia pasaulyje pica.

Su paskutine Kalifornijos saule atsisveikinome dykumoje ir iškart pakilo ryškus mėnulis. Važiuoji ir jauti, kad viskas visada turi pabaigą. Artėjo ir mūsų kelionės pabaiga. Puikios kelionės su netikėtais nuotykiais, kai pasibuvome Puerto Rike, kai nutempė mūsų mašiną ar kai netyčia susitikau savo geriausius draugus Las Vegase. Ir dar kartą įrodžiau sau, kad niekada negalima planuoti kelionės nuo iki, tad kartais geriau mėgautis gyvenimo duotais išbandymais.

Ir vis dar šypsausi, nors ir guliu ant šaltų oro uosto grindų. Tačiau jaučiu, kad dar ne visa Amerika ištyrinėta. Dar liko Čikaga, Aliaska ir daug kitų vietų, kurių nespėjau pamatyti per šias dvi vasaras.

Labanakt, Amerika, dar kada nors susitiksim!