Vienui viena už jūrų marių

Australijoje gyvenu gerai. Jau beveik įpratau vaikščioti kaire kelio puse ir atradau geriausias auditorijos vietas, kur taip stipriai nepučia kondicionieriai. Išmokau nemokamų autobusų maršrutus bei karts nuo karto pasimėgauju saulės spinduliais prie vandenyno... kai nelyja. Jau žadėjau pirktis skėtį (o kas žino mane, tai man skėčiai nepatinka), tačiau kainos atbaidė. Na gal išgyvensiu, gi necukrinė.

Ir mokslai, rodos, klostosi gerai. Greitu tempu rituosi per namų darbus bei mokinuosi net ir savaitgaliais. Bet pirmąkart man mokytis visai patinka. Sakau „visai“, nes mieliau keliaučiau po Australiją nei gadinčiau akis prie kompiuterio. Žinoma, po truputi bandau susipažinti su savo naujaisiais grupiokais. Tačiau sunkiai sekasi, kai mes visi tokie intravertiški padarai.

Taigi, dėl to įstojau į tokį klubą, kaip aš vadinu, angliškų pasikalbėjimų popietė. Skamba juokingai ir aš pati jaučiuosi ten kartais juokingai, bet bent jau atpalaiduoju savo smegenis po ilgos paskaitų kupinos dienos. Šnekuosi su azijiečiais apie gyvenimą ir kažkaip visai jaučiuosi gerai. Jie irgi vis dar pilni įspūdžių apie Australiją, kažkur keliauja, kažkuo žavisi, taip pat, jiems įdomi Europa, net ir Lietuva. Ir pagaliau esu ne vienintelė šnekanti savo akcentu!

Angliškų pasikalbėjimų popietė

Tačiau nepaisant to, kad esame tokio paties likimo, tačiau vis tik bendravimas anglų kalba neleidžia išreikšti visų savo minčių taip, kaip norėtųsi (jau net ir lietuviškai tai daryti darosi sunku). Vis tik trūksta to lietuviško balso ir lietuviškos broliškos meilės. Kiekvieną dieną įsijungiu „Kitokie pasikalbėjimai“, kai noriu gerų lietuviškų prikolų, arba ką nors iš rimtų pasikalbėjimų su M. Mikutavičiumi ar A. Tapinu, kai norisi vėl savo gyvenimą papildyti tikrosiomis vertybėmis.

Iš to ilgesio Lietuvai vedama išvažiavau į Sidnėjų pasimatyti su savo tautiečiais. Pagaliau visą parą galėjau šnekėti lietuviškai! Ne tik pamačiau Sidnėjaus populiariausius objektus, bet ir aplankiau Sidnėjaus lietuvių namus, kuriuose kaip tik tuo metu buvo Kaziuko mugė. Tačiau lietuviai čia jau šiek tiek kitokie. Jie jau prasčiau lietuviškai šnekantys Australijos lietuviai. Nepaisant to, buvo gera klausyti lietuvių bei tuo pačiu mėgautis lietuviškio kūgelio skoniu.

Tačiau vis tik tenka grįžti į mano dabartinę realybę ir džiaugtis tuo, ką turiu dabar. O nesidžiaugti būtų nuodėmė! Australijoje gyventi gera. Gera kiekvieną dieną einant namo sutikti vis kitokios rūšies padarėlį, gera matyti kitus žmones nuolat laimingus, gera kiekvieną pirmadienio ankstų rytą eiti į jogos pamoką, gera išeiti po paskaitų pabėgioti po apylinkes, gera gyventi per pusantros valandos nuo savo svajonių miesto Sidnėjaus.

Universitete turiu tiek daug galimybių kiekvieną dieną vis kažką atrasti naujo. Aišku, jau minėtieji angliški pasikalbėjimai antradieniais leidžia man sutikti vis naujų žmonių iš skirtingų Azijos kultūrų. Taip pat, universitete veikia labai daug karjeros planavimo renginių, kurie padeda paruošti gerą CV, motyvacinį laišką, nuolat siunčia darbo pasiūlymus (deja, tik australams). Žinoma, tokie reikalai vyksta ir Lietuvoje, bet turbūt per mažai reklamuojami. Tuo pačiu, universitetas labai rimtai žiūri į studentų savijautą, tad organizuoja nemokamus seminarus apie sveiką greitą studentišką mitybą, nemokamus sporto užsiėmimus ir t.t.

Pati universiteto aplinka taip pat prisideda prie mokslo. Biblioteka šiek tiek didesnė nei MKIC nuolat pilna žmonių. Gali rasti ramų kampelį pirmame aukšte, arba šiek tiek triukšmingesnį su gražiu vaizdu į campus`ą. Buvau prigąsdinta, kad internetas Australijoje labai lėtas, bet kol kas negaliu niekuo skųstis (na tik tuo, kad nėra interneto mano kambaryje). Ir kiekviename iš fakultetu rasi bent po vieną jaukią vietelė, kur gali ramiai pasimokyti.

Dėstytojai visi užsieniečiai. Vienas vokietis (dėsto du dalykus iš keturių), o visi kiti azijiečiai. Kiekvienas su savo skirtingu dėstymo metodu. Vertina griežtai, o ne tiesiog numoja ranka. Kiekvienas turi bent porą laisvų valandų konsultacijoms, kurių metu gali drąsiai pakalbėti su dėstytoju apie iškilusius klausimus.

Plagiarizmas ir nusirašinėjimai labai labai baudžiami, tad net nebandau daryti nieko panašaus. Aišku, tas ir leidžia VU mokytis lengviau. Bet kuriuo atveju, studentai labiau orientuoti į tai, kiek jie patys išmoksta, negu į tai, kaip greitai pabaigs universitetą. Jei jau tau labai prastai su mokslais, galima rasti tokią organizaciją, kuri gali padėti tau su namų darbais.

Na ir, žinoma, kad ne tik mokytis čia susirinkome. Čia labai labai daug kitokios aktyvios veiklos. Vakarėliai kiekvieną dieną. Vienąkart vienam klube, kitąkart kitam, o vėliau pas ką nors kambaryje bendrabutyje. Kažkodėl dažniausiai žmonės renkasi švęsti trečiadieniais. Kažkaip pats universitetas prisideda prie to ir pasamdo nemokamus autobusus, kurie ne tik nuveža į naktinius klubus, bet ir parveža! Pačiame universitete yra UniBar, kuriame taip pat vyksta n renginių, tad tik spėk visur sudalyvauti. Žodžiu, tiek nerd`ai, tiek party animals gali rasti sau vietą po saule.

Mano mylimiausias natūralusis vandenyno baseinas

Tad nors ir esu vienui viena, tačiau randu veiklos, kuri šiek tiek prigesina tą ilgesį savo šeimai ir draugams. Nepaisant to, vis tiek paskaičiuoju, kad liko iki tol, kol galėsiu visus apkabinti ir pabendrauti jau nebe telefonu. 8 mėnesiai!