Malaizija. I dalis. KL, Kamerono aukštumos bei 20 metų senumo arbatos ceremonija
Mintis apie Malaiziją gimė netikėtai, kai per vieną renginį susipažinau su keliais studentais iš Malaizijos, kurie didžiavosi savo šalimi, jos gožiu ir kultūriniu gyvenimu. Taip pat, atostogų metu keliauti po Australiją negalėjau sau leisti dėl didelių australiškų kainų, tad skyscanner.com paspaudžiau „Anywhere“ (bet kur) ir štai – pigiausi bilietai buvo tiesiai į Malaizijos sostinę Kuala Lampur.
Malaizijos sostinė – Kuala Lampūras. Didžiausias ekonominis centras Malaizijoje, kuris užsieniečiams žymus dėl didžiųjų dvynių bokštų (Petronas twin tower). Kadaise buvo didžiausias pasaulio pastatas, kol Dubajus nepasistatė naujojo rekordininko. Nors mieste gyvena milijonai žmonių iš skirtingų kultūrų, pats miestas vis tiek nustebino savo neįtikėtinu tvarkingumu.
Malaizija yra musulmoniška šalis, tačiau kitokia nei kitos mano aplankytos arabiškos šalys. Sunku buvo priprasti matyti azijietes su hidžabais bei tai, kad jos visos dirbo. Ir nesvarbu koks darbas, ar kavinėje, ar apsaugoje, visur galima buvo matyti specialiai pritaikytas hidžabams uniformas.
Netoli nuo miesto centro (kažkur 30min traukiniu) stūkso jau milijonus metų skaičiuojančios Batu olos (Batu caves). Prie įėjimo pasitinka būrys bėždžionėlių, bandančių nugvelbti turistų daiktus, bei didžiulė paauksuota indų karo dievybės statula. Buvo ankstyvas rytas, tačiau turistų jau šimtai ir visi pasiryžę įkopti 272 laiptelius ir apsilankyti didingose olose bei šventykloje. Pačių indų sutikome daug, visi išsipuošę, pasiruošę aplankyti populiariausią šventyklą už Indijos sienos. Kopimas buvo sunkus, labai statūs laipteliai bei tropinis Malaizijos oras – drėgna ir 30 laipsnių karščio.
Taigi, paklausite, ką musulmoniškoje šalyje veikia populiariausia hinduizmo šventykla? Tai yra pats įdomiausias dalykas apie Malaizija, kodėl ši šalis man taip patiko – kultūrų ir religijų įvairovė. Per 5 metrus viena nuo kitos stovi mečetė ir bažnyčia arba perėjus gatvę ką tik iš Indijos gali persikelti į Kiniją.
Dėl kultūrinės įvairovės Malaizijoje kiekvieną kartą teko valgyti skirtingos virtuvės maistą. Malajų laksa, indų tandoori vištiena, bei kinų, arabų, korėjiečių įvairūs patiekalai. Tad Malaizijoje maisto įvairovė visai kelionei yra garantuota. Žinoma, higienos mėgėjams bus sunkiau surasti priimtinų vietų pavalgyti, nes čia gyva gatvės maisto kultūra. Tu matai, kaip kapoja mėsą, kaip plauna indus tiesiog gatvėje. Nepaisant to, maistas čia buvo skaniausias, o ir skrandžio problemų neteko patirti.
Ne tik kultūrinės įvairovės teko paragauti Malaizijoje, bet ir iš gigantiškos sostinės persikelti į neapsakomą gamtą. Iš didžiulio miesto talpinančio 7,6mln gyventojų išvažiavome į didžiules arbatos plantacijas vos kelias valandas trukusia kelione autobusu ir palikome audrose skęstantį Kuala Lampur (nebuvo nė dienos, kai nelytų, tačiau vis pasisekdavo to lietaus išvengti).
Kamerono aukštumos pasitiko vėsiu ir žymiai sausesniu oru nei kitose Malaizijos vietose. Vakare norėjosi apsigobti šilta skara ar bent dėvėti megztuką. O miestelyje pilna baltaodžių turistų, visi pasiryžę ryte anksti keltis ir keliauti aplankyti arbatos plantacijų. Mūsų airBnB savininkas kinas užsakė rytojaus kelionę ir liepė ateiti pusvalandžiu anksčiau. Ryte supratome, kodėl turėjome būti tokie ankstyvi – mums ir mūsų vairuotojui atliko kinišką arbatos ceremoniją. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad taip sudėtingai, bet ir taip skaniai galima paruošti 20 METŲ SENUMO arbatą!!! Tikrai taip, kuo senesnė arbata, tuo geresnė ir buvo išskirtiniai svečiai, kuriems buvo garbė jos paragauti.
20 metų senumo arbata tiesiai ant mūsų pusryčių stalo. Arbata kaip ir vynas, kuo senesnė, tuo geresnė
Po puikios rytinės arbatos mus pasiėmė pusdienio privatus gidas Alex`as ir su savo džipuku aprodė gražiausias Kamerono aukštumų vietoves. Alex`as malaizietis, bet šneka malajų, kinų bei anglų kalbomis. Kitaip šioje šalyje neišgyvensi. Gidas buvo super, išmanantis vietovę bei arbatos kultūrą. Nors turėjome tik keletą valandų iki mūsų autobuso, tačiau gidas pasirūpino aprodyti gražiausias vietas.
Arbatos plantacijos buvo neįtikėtino grožio, kaip iš paveiksliuko. Darbininkai skynė lapelius jau nuo ankstyvo ryto. Darbas sunkus, o ir moka nedaug, tad patys malaiziečiai kviečiasi darbininkus iš užsienio, kurie atvažiuoja pamainomis po kelis metus ir dirba be išeiginių už mažus pinigus. Kaip lietuviai anglų braškynuose. Nors man šios plantacijos atrodė gigantiškos, tačiau Alex`as teigė, kad čia viena iš mažiausių visoje Malaizijoje.
Mažais vieškelio takeliais važiavome iki džiunglių (Mossy forest). Nors buvo ir daugiau vaikščiojimo takelių, tačiau pasirinkome trumpiausią, kuriame nutiestas medinis takelis turistams. Šis miškas dar jaunas, tad gyvūnų ir vabzdžių pamatyti neteko, bet ką pamatėme, tai vieną iš nuodingiausių Malaizijos gyvačių, nors ir mažytė, tačiau erzinti jos nesinorėjo.
Kitas sustojimo taškas buvo braškių ferma. Įleidžia tave į braškyną, kur prisirpusios raudonos braškės kibina tavo akis ir flirtuoja. Tada tu nusiskini vieną, tada antrą... ir tada pasirodo už viską reikia susimokėti. Vis tik braškės buvo labai skanios kaip iš lietuviško daržo. Taip pat, mūsų gidas davė paragauti natūralios braškių uogienės, kur skonis buvo nerealus. Deja, dėl rankinio bagažo skrendant namo negalėjau parsivežti nė mažiausio stiklainiuko.
Pirmadieniais arbatos fabrikas uždarytas ir apsilankyti jame neteko, tačiau mus nuvežė į drugelių parką. Kadangi jau tokiame lankėmės Filipinuose, nesinorėjo leisti pinigų ir vėl. Tačiau iš Alex`o akių supratau, kad bus verta. Atidarė Alex`as vieną narvą, ir klausia, ar matote kokių gyvūnų. Žiūriu, o ten tik augalai žaliuoja. Nuskynė vieną šakelę ir duoda į rankas. O ta šakelė kad šast prieš mano akis išskleidė savo rankeles ir kojeles ir pradėjo rangytis visaip. Pasirodo, tai gyvalazdė (Walking Stick). Vėliau gidas stebino mus pagautais drugeliais ir meškėnais. Vat drugelių parkas nebuvo vien tik drugelių, tai buvo tarsi mažas zoologijos sodas su gyvatėmis, skorpionais, net ir kalakutais ar žąsimis.
Na ir ekskursija jau ėjo į pabaigą ir prieš pat mūsų autobusų stotį kinai susimanė švęsti kažkokią religinę šventę, tad apsirengę drakonais bei kitokias kiniškais apdarais užblokavo kelią ir teko stebėti jų pasirodymą. Buvo gražu žiūrėti į jų rūbus ir dekoracijas. Per 10 min jų paradas nužygiavo tolyn, o mes pagaliau galėjome judėti toliau. Laukė dar viena kelionė autobusu, o ir vėl Malaizijoje pradėjo lyti...
Nuotykiai beieškant lietuvio menininko piešinių, gražiausi mano gyvenime matyti saulėlydžiai ir Langkawi salos grožybės kitame įraše.
