Malaizija. II d. Lietuviškų pėdsakų beiškant
Taigi, po ilgos kelionės iš Kamerono aukštumų pagaliau pasiekėme George Town`ą. Pavadinimas simbolizuoja, kad Malaizija kadaise buvo kolonizuota britų, tad Malaizija turi britiškas rozetes, važiuoja kaire kelio puse bei gerai šneka anglų kalba.
George Town buvo įtrauktas į mano to do list`ą vien todėl, jog čia populiariausios turistinės vietos yra žymios vien dėl lietuvio menininko Ernesto Zacharevičiaus darbų, kurie puošė daugelį miesto sienų. Tiek piešiniai ant sienų, tiek meninės instaliacijos gatvėse George Town užkrauna gera energija. Taigi, iš mažo hostelio Little India rajone pasiėmėme žemėlapį, žymintį svarbiausius miesto objektus bei vaizdingus takelius, ir patraukėme į gatvės meno žygį.
Lietuvio darbai sulaukia didžiausio dėmesio, tad prie „Vaikai ant dviračio“, žymiausio viso miesto piešinio, net eilėje reikėjo laukti, kad galėtum netrukdomas nusifotografuoti. Visi Ernesto kūriniai – tai jo išgyvenimų Malaizijoje atspindys. Ir visur tik besišypsantys vaikiški veidai. Tokie be rūpesčių ir nerimo. Menininko kūriniai išbarstyti po visą miestą, tad reikėjo poros valandų greitu žingsniu apeiti nuostabaus grožio kūrinius.
Turistinių suvenyrų kioskelių buvo nedaug, tačiau visus juos puošė lietuvio menininko besišypsantys vaikučiai, o kiti menininkai tiesiog nublanko. Tiesa, jei Vilniuje dažnai tenka laukti Trakų stotelėje, tai turbūt matėte piešinį ant kino teatro sienos su vaikais, bešokinėjančiais per rankomis įtemptas virves. Taip, tai to pačio Ernesto darbas!
Pietums vėl nauji skoniai. Šįkart kinų bufetas. Nemandagi kinė įdeda tau samtį ryžių ir savo snukeliu parodo, kur eiti toliau. O čia stalas pilnas įvairiausių naminių patiekalų. Nors matai, kaip musės skraidžioja aplink, kaip viskas nehigieniška, tačiau maistas buvo pasakiškas, o vienos visiškai pilnos lėkštės kaina nesiekė 3€.
Lauke buvo 30 karščio (tai kasdieninė Malaizijos temperatūra), tad norėdami atsivėsinti, sėdome į autobusą ir išvykome į Batu Ferringhi paplūdimį. >30min kelionė neprailgo, nes temperatūra autobuse buvo arti minuso, tad puiki atgaiva nuo karštos varginančios dienos. Paplūdimys nuostabaus grožio, bet kur visi žmonės? Keli turistai pliuškenasi vandenyje, kelios musulmonės mergaitės spokso į jūrą ir vietiniai išsidrėbę ant smėlio prie savo nuomojamų vandens pramogų sapnuoja apie sniegą.
Štai eina viena musulmonė, apsigaubus savo juodais apdarais, o prie pat jos iš vandens išlenda nuogapapė moteris. Vis dar sunku patikėti, kaip turistai nesuvokia, kokioje šalyje jie lankosi. Jokios pagarbos nei kultūrai, nei religijai. Susidaro įspūdis, kad jiems nerūpi nei šalies kultūra, nei pati šalis, svarbu atvažiuoti, įdegti, įsikelti nuotrauką į facebook`ą ir važiuoti namo.
Ir po poros valandų paplūdimys pasipylė žmonių, ir po kelių akimirkų supratau kodėl. Prieš vykstant į Malaiziją skaičiau, kad čia pamatysime gražiausius saulėlydžius pasaulyje. Ir tiesa, kai pamačiau pirmąjį saulėlydį, dar gerą valandą džiaugiausi, kad tai buvo pats gražiausias, kokį esu pačius (dar nežinojau, ką pamatysiu kitą dieną). Saulėlydžiai tiesiog magiški. Ne tik dangus, bet ir visa aplinka nusidažo šiltomis spalvomis, persimaišo su mėlyna ir sukuria akims kažką nepakartojamo.
Maisto kainos paplūdimyje buvo kiek aukštesnės nei mieste, tad grįžome atgal ir pirmąkart ragavome tikros malaizietiškos sriubos Penang Laksa... ir tai buvo vienintelis patiekalas, kuris man Malaizijoje nepatiko. Sriuba buvo pilna visko, nuo aitriausių prieskonių iki saldžiųjų ananasų, bet tuo pačiu karti bei sūri. Žodžiu, sriuba perėjo per visus skonio receptorius, tačiau nei vienas iš jų nesidžiaugė naujais potyriais. Kainuoja labai mažai, tad paragauti buvo tikrai verta.
Kitą dieną anksti ryte laukė kelionė keltu iš George Town`o iki Langkawi salos. Tarpmiestinis transportas lyginant su pragyvenimo išlaidomis yra labai brangus, tačiau nesinorėjo likti dar vienai dienai mieste.
Saloje nebuvo jokio viešojo transporto tik taksi, kainos buvo nedidelės ir iš anksto nustatytos, tad visi taksistai vežė vienodomis kainomis, o vargti besiderint dėl kainos nereikėjo. Gavome taksistę musulmonę moterį. Mo buvo šokiruotas, nes niekada neteko sėsti į moters taksi, o dar musulmonės. Tačiau, kaip jau minėjau praeitame įraše, čia moterys dirba viską ir nesvarbu, ar tai vyriška, ar moteriška specialybė.
Taip pat, kalbant apie islamą, visoje šalyje uždėti dideli akcizo mokesčiai alkoholiui, tačiau Langkawi saloje duty free rėžimas, tad alkoholis turistinėse kavinėse buvo pigus (na kaip Lietuvoje). Nepaisant to, vietiniai religingi smulkūs restoranėliai aiškiai pažymėjo, kad neprekiauja alkoholiu ir neleidžia jo įsinešti. Vis tik nenori įsileisti vakarietiškos kultūros. O kadangi visos maisto parduotuvės buvo vietiniai versliukai, tad ir ten alkoholio sunkiau surasi. (Jei labai norisi, tai ieškokit 7eleven, ššššš...)
Na bet pats pats nuostabiausias dalykas apie šią salą buvo saulėlydis. Tikrai, kažkas nepaprasto. Kažkas, kas atima žada ir tiesiog spoksai ir pamiršti viską aplinkui.
Dėl vienos lietingos dienos, teko dvi suplanuotas atrakcijas sutalpinti į vieną pusdienį. Pirmoji buvo pusdienio salų turas. Kainavo nedaug, gal daugiau nei 10€ (viskas po Australijos pigu), o ekskursija truko apie 5-6 valandas. Sutupdė turistus į valteles ir išplaukėme nuotykių ieškoti. Pirmoji stotelė buvo sala, kurios viduryje suradome Dayang Bunting ežerą. Taigi, mažytėje saloje, mažytis ežeras, kuriame gėlas ir pagaliau gaivinantis vanduo.
O čia, mano nuostabai, vandenyje besimaudančios ir besidžiaugiančios keturios musulmonės merginos. Ir net neatrodo, kad jos dėl savo apdarų bent kiek jaudintųsi. Ir vis tik nesuprantu, iš kur mes turime tą keistą nuomonę, kad musulmonės moterys negali linksmintis. Vien tik dėl to, kad rūbai jas varžo? Nei kiek!
Ši sala taip pat pilna beždžionėlių vagilių, kur viena iš jų norėjo pasisavinti ir mano fotoaparatą. Aiškiai parašyta, kad negalima maitinti laukinių gyvūnų, tačiau Amerikiečiai kiša beždžionėms čipsus. Nežinau, ar jie skaityti nemoka, ar jie vis dar nesupranta, kaip atrodo užsieniečiai ir maišo juos su gyvūnais.
Pati sala man kaip iš filmų. Džiunglės, vanduo, visokie padarėliai laksto aplinkui. Tačiau saloje neužsibuvome ir teko plaukti toliau. Aplankėme erelių salą, kur tik su valtele sustojome pasidaryti iš šalies. Begalė erelių atskrido pasimaivyti prieš turistus. Po 10min paspoksojimo į erelius, plaukėme į kitą salą, kuri buvo tiesiog wow. Jei ne visi turistai, tai būtų buvęs pasakiškas kampelis.
Tiesa, nors ši labai maža sala ir traukė turistus magiškais vaizdais, tačiau kažkaip niekas neapgalvojo, kad turistams reikia pastatyti bent vieną tualetą. Taigi, šiek tiek matematikos: vienu reisu atplaukia bent porą šimtų turistų, kokia tikimybė, kad per vieną valandą saloje bent vienas užsinorės į tualetą? Kokia tikimybė, kad iš norinčiųjų bent vienas padarys tai vandenyje? Kokia tikimybė, kad tau besimaudant jūroje tu busi šalia to asmens, kuris tai padarys vandenyje???
Taigi, po tos ilgos valandos pagaliau sėdome į valtį ir ruošiamės išplaukti, tačiau kaip visad atsiranda vėluojančių. Kapitonas neiškentęs įjungė variklį ir pasiruošė plaukti. Išsigandau, nejaugi paliksime tą indų šeimyną saloje? Tačiau kapitonas pradėjo sukti ratus aplink salą ir visi keleiviai kaip žvalgai ieškojo pasimetusios šeimos saloje. Ir pagaliau juos radome. Kapitonas priplaukė prie pat kranto, įlaipino juos ir pagaliau išplaukėme namo.
Paskutinis objektas Langkawi buvo Sky Bridge. Tai didelė apžvalgos aikštelę, į kurią kilti reikėjo keltuvais. Taigi, turbūt ne apžvalgos aikštelė, bet keltuvai paliko didesnį įspūdį. Tačiau buvo gražu. Gal labiau turistiška vieta, tačiau turint laisvo laiko aplankyti būtina.
Iškart po to, šokome į taksi ir tiesiai į oro uostą. Vietoje 10h kelionės autobusu į Kuala Lampur, pasirinkome tik vienos valandos skrydį, kuris tekainavo 15€! Nusileidome vakare ir tai buvo paskutinė naktis Malaizijoje. Ta proga paišlaidavome ir už naktį viešbutyje su baseinu 33 aukšte su nepakartojamu vaizdu į Petronas Twin Towers išleidome TIK 20€.
Ir bemirkdami vandenyje ir stebėdami nuostabų Kuala Lampur miestą, negalėjome patikėti, kad tai iš tikrųjų vyksta. Šis baseinas, ši kelionė, šilta jūra, saulėlydžiai, maisto įvairovė, žmonių įvairovė, piešiniai...
