Filipinai. Kai pasaulis tampa mažesnis

Turbūt ne kiekvieną dieną išgirstame ką nors apie Filipinus ir ne kiekvieną kartą sutinkame žmogų, kuris galėtų apie juos ką nors papasakoti. Filipinai – tai egzotiškai skambanti šalis su žiupsneliu nežinomybės. Nežinojau ir aš nieko apie juos iki praėjusios vasaros Amerikoje, kai teko apsigyventi viename name su filipiniečiais. O kad aplankyčiau vieną jų, teko nusipirkti bilietus tiesiai į Filipinus.

Taigi, Filipinuose yra daugiau nei 7000 salų, kur kiekvienoje iš jų galima atrasti kažką naujo. Deja, Lietuvos Respublikos piliečiams lankytis Filipinuose galima ne ilgiau nei 30 diienų, tad visų aplankyti vienos kelionės metu nepavyks. Dėl mano mokslų Australijoje buvau įspraustą į dar mažesnį periodą – tik vieną savaitę! Nusileidau Cebu-Mactan tarptautiniame oro uoste (saloje, kurioje buvo nužudytas žymusis Magelanas).

Mūsų kelionė prasidėjo kitos dienos ankstų rytą, kai jau sėdėjome kelte iš Cebu salos į Bohol, kurioje yra Mo namai. Taip pat ši sala yra viena iš populiariausių tarp turistų, nes turi gėrybių, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje (kaip taršyrai). Po valandos išsilaipinome krante ir mus pasitiko Mo tėvai. Filipiniečiai labai gerbia vyresniuosius, tad vienas iš mandagumo gestų yra paimti vyresniojo ranką ir priglausti prie savo kaktos. Šiuo gestu ir aš sveikinausi su vyresniaisiais, taip kiekvieną nustebindavau ir priversdavau nusišypsoti (juk ne kiekvienas baltasis moka šitus dalykus). Ne tik man teko taip sveikintis, bet ir su manimi taip sveikinosi jaunesnieji Mo broliai.

Filipiniečių namai nėra prabangus, tačiau jaukūs. Kai kurie neturi net dušų. Vietoje to, jie naudojasi tabo (plastmasinis puodas su rankena). Pasisemia vandens ir pilasi ant savęs. Ne kartą teko ir man tokiu dušu naudotis! Bet nepaisant pragyvenimo lygio, filipiniečiai yra labai labai svetingi ir draugiški.

Mo namas buvo kiek kitoks nei visi aplinkiniai. Tvirtas, mūrytas namas pastatytas jo senelio, kuris po visų drebėjimų (kurie įvyksta labai dažnai) nei kiek nenukentėjo. Namuose pasitiko tarnaitė, kurią visa šeima labai myli. Jiems ji kaip šeimos narys – būna kartu ir valgo kartu. O viduryje svetainės didžiulis stalas pilnas maisto. Daugiausia ryžių! Vištiena, kiauliena, žuvis. Valgo beveik taip pat kaip mes, tik daug daugiau prieskonių. Teko paragauti net ir patiekalo iš kiaulės kraujo. Filipiniečiai dievina ryžius, juos valgo visur ir visada. Bestseleris McDonald`e ir KFC yra ryžiai.

Filipinietiškas greito maisto restoranas Jollibbee

Maistas yra pigus, tad keliaujant po Filipinus nereikia ties tuo taupyti. Taip suteikiama galimybė keliauti per skrandį. Ne turistinėse vietose kavinėse užteks 4€ už vakarienę su gėrimu plius unlimited ryžiai, t.y. kiekvieną kartą pritrūkus ryžių, tu pakeli ranką ir prie tavęs ateina padavėjas pasikabinęs didelį puodą ryžių ant peties ir įdeda samtį į tavo lėkštę. Jei nori pavalgyti už mažiau nei 1€, galima apsilankyti visiškai vietinių „kavinėse“. Tai tiesiog prie namo pastatytas prekystalis su naminiais puodais. Pasirenki iš to, ką turi, ir valgai. Jei nori įsinešimui, tai moteriškė gražiai supakuoja į vienkartinį maišelį ir esi ready to go. Net išsižiojau, kai pamačiau, kaip pila skystą troškinį į maišelį. Sako, kad net gėrimus išsinešimui taip supila ir įstato šiaudelį.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį reikia paminėti apie Filipinų maistą – jie valgo su šaukštu ir šakute. Tad nenustebkite, kai nueisite į restoraną ir vietoj peilio išvysite šaukštą. Valgymo principas panašus. Šakutė kairėje, šaukštas dešinėje. Jei nori atpjauti, naudoji šaukštą. Tačiau maistą valgai ne nuo šakutės, kaip esame įpratę, o nuo šaukšto. Po savaitės praktikos valgiau kaip vietinė. O paskutinę vakarienę valgiau dar labiau kaip vietinė – tik su rankomis!

Taigi, po sočių pietų su šeima išvykome į Anda Beach. Ir suprantu, kodėl visi vietiniai taip mėgsta šitą vietą. Čia ramu ir mažai turistų. Netoli nakvynės vietos buvo pasakiško grožio urvai, nuo kurių krašto galima šokti į žydriausios spalvos vandenį. Deja, saulė buvo beveik nusileidus, tad saulės spinduliai nenudažė vandens dar ryškesnėmis spalvomis.

Kita diena buvo paskirta Bohol salai. Ši sala siūlo daug tik čia randamų objektų. Mano mylimiausi – šokoladinės kalvos (chocolate hills) ir taršyrai (tarsiers). Prieš vykstant į Filipinus labiausiai norėjau pamatyti taršyrus. Tai pačios mažiausios beždžionėlės pasaulyje, kurių akys yra didesnės už pačias smegenis. Taršyrai yra naktiniai gyvūnai, kurie visą dieną miegą ir tik kartais atmerkia savo didžiules akis turistams. Deja, parke, kuriame mes buvome, taršyrai sutupdyti iš ankstyvo ryto, t.y. jie negyvena savo natūralioje aplinkoje.

Be šių objektų aplankėme ir drugelių parką bei man-made forest (turbūt suprantama, kodėl jis taip pavadintas...). Šalia Bohol yra dar viena sala Panglao, kur pirmąkart Filipinuose pamačiau tiek daug baltaodžių. Tai buvo vienas iš populiariausių kurortų. Iš tiesų, net atrodo, kad guli kažkur Europoje. Nepaisant visų turistų, paplūdimys buvo nuostabaus grožio.

Kitą dieną kėlėmės anksti, kad spėtumėme į keltą į Dumaguete miestą. Deja, nors ir atvykome žymiai anksčiau, kelte vietų nebebuvo. Kadangi čia panašiai kaip Lietuvoje švogerių kraštas, tad per kokią valandą buvo suveikti bilietai ir mums. Sėdėjome ne bet kur, o su pačiu kapitonu. Geriau nei verslo klasėje! Jūra buvo labai nerami, tad kapitonas visas 3 valandas buvo po prakaitu.

Iš Dumaguete važiavome tiesiai į Bais miestą, kuriame sėdome į mažą valtelę ir plaukėme pasivaikščioti po smėlio seklumą viduryje jūros (Manjuyod White Sandbar). Deja, vanduo buvo pakilęs, tad smėlio nepamatėme, o ir oras buvo bjaurus. Geriausias laikas pamatyti visą grožį yra ankstyvas rytas. Grįžome šlapi ir nuliūdę namo.

Kitą dieną laukė kiek smagesni nuotykiai – plaukėme į Apo salą (Apo island). Šįkart jau ne vieni, o su kitais sutiktais turistais iš Slovėnijos ir Kanados. Vėl teko plaukti per gigantiškas bangas su valtele, tačiau oras buvo geresnis, o ir valtis didesnė. Saloje visi penki pasisamdėme gidą ir leidomės paviršiniam nardymui po koralus ir... jūrinius vežlius! Tokie dideli, tingūs, per daug nekreipiantys dėmesio į šalia nardančius turistus, plūduriavo palei dugną ir skabė žoles. Nardai ir negali patikėti, kad tokie vaizdai kaip iš Žuviukas Nemo filmo tikrai egzistuoja!

Pati Apo sala nors ir maža, tačiau turėjo dar daugiau ką pasiūlyti, tačiau įtemptas savaitės planas neleido užsibūti ir teko grįžti atgal į Dumaguete miestą, pavakarieniauti ir eiti miegot. Kita diena paskirta dar vienai gyvūnų rūšiai – bangininiai rykliai (whale sharks). Iki 12m užaugantys rykliai, kurie yra pačios didžiausios žuvys pasaulyje. O Filipinuose gali pasiekti ranka (arba bent koja)! Deja, rykliai patys neatvyktų paplaukioti su turistais, jei nebūtų kiekvieną dieną čia maitinami. Rykliai pasidarė tingūs, tad kiekvieną dieną atplaukia į Oslob pakrantę pasimaitinti.

Nepaisant to, plaukioti šalia šių gigantiškų padarų buvo kažkas ypatingo. Dėl šios atrakcijos žmonės čia renkasi nuo ankstyvo ryto ir vis tiek laukia eilėje bent valandą. Prie ryklio priplaukia valteles su mažiausiai 10 turistų ir visi šoka į vandenį fotkintis su rykliais. Mums pasisekė, nes mūsų valtelėje buvo tik kinai, kur nei vienas iš jų nenorėjo nardyti su šiuo siaubūnu. Tad turėjome ryklį tik mums dviems. Nors šie rykliai nesikandžioja (jie kaip banginiai, valgo planktonus), tačiau jei išsižiojęs plaukia į tave, tai šiek tiek gąsdina.

Pasipliuškenę su milžinais nusprendėme ieškoti krioklių. Pasisamdėme vieną motociklininką, kuris už mažiau nei 20€ pravežė po gražiausius apylinkės krioklius: Tumalog Falls, Binalayan Hidden Falls, Inambakan Falls.

Tiesiog nėra žodžių apibūdinti kiekvieną krioklį. Jie visi skirtingi, bet vienodai magiški. Krentantis vanduo bei pačio vandens baseino spalva tarsi iš animacinio filmo. Ir ne iki kiekvieno taip lengvai nueisi. Kai kur reikia gido pagalbos, kuris per kokosų plantacijas tave nuveda tiesiai prie krioklio.

Kriokliai buvo tokie hipnotizuojantys, kad belaipiodama akmenimis palei vandenį, neįvertinau mažos trinties tarp mano pėdos ir akmens, tad paslydus atsitrenkdama dar į kelis akmenis įkritau į vandenį. Rezultatai: nubrozdinta nugara ir kojos bei stipriai sumuštas kelias.

Bet visi sumušimai nebuvo tokie skausmingi, nes kitą dieną laukė cayoneering. Net nerandu lietuviško žodžio, nes to tikrai nepadarysi Lietuvoje. Tai žygis per siaurą sraunią upę, kuri teka per pačias gražiausias džiungles tarp didelių uolų ir užsibaigia nuostabiais Kawasan kriokliais. Viso žygio metu teko laipioti per uolas, bristi bei plaukti per upę bei šokinėti nuo uolų. Visą mūsų grupę (aš, Mo ir jo draugai) vedė du patyrę gidai, kurie žinojo visus upės praėjimus. Visas žygis užtruko apie kelias valandas ir per tą laiką tiek saulė švietė, tiek lijo, tad stebėjome džiunglių kaitą. O ir mano sumušta/patempta koja atlaikė visas upės sroves.

Ir galiausiai visas žygis užsibaigė trijų lygių Kawasan kriokliais. Iš tiesų mačiau daug nuotraukų iš šitos vietos ir buvau įsitikinus, kad ta neoninė žydra spalva buvo tik fotošopas, tačiau klydau. Niekada gyvenime nesu mačiusi mėlynesnio vandens nei pamačiau čia. Net nesitiki, kad ne žmogaus, o gamtos sukurta. Net norisi lyžtelti vandens ir įsitikinti kad tai ne tas žydras Fantos gėrimas.

Ir, deja, visi geri dalykai vieną dieną baigiasi. Taip baigėsi ir mano atostogos šiose tropinėse salose. Kadangi dar yra daug dalykų, kurių nespėjau pamatyti, teks grįžti dar kartą.

Ir kažkaip po viso įrašo lieku be žodžių, nes vis dar negaliu patikėti, kad neseniai visą savaitę praleidau rojuje.